Ketvirtadienio kultūros istorijos vakarai

Archeologo dr. Kęstučio Katalyno paskaitoje bus bandoma apžvelgti Vilniaus topografijos kitimą nuo Vilniaus įsikūrimo iki XIX a. pabaigos.

Vilnius įsikūręs giliame taurės pavidalo slėnyje, suformuotame dviejų paskutinių ledynų. Jo raidai ir topografijai didžiulę reikšmę turėjo tirpstančio ledyno vandenų išgraužtas itin raižytas reljefas su keteromis, griovomis, gausiais upeliais, šaltiniais ir užpelkėjimais. Bėgant laikui žmonės sąmoningai tobulino gyvenimo sąlygas: lygino aukštumas, nusausindavo pernelyg šlapias vietas, iškasdavo naujus vandens telkinius, nepalankiose gyvenimui vietose įrengdavo sodus ir daržus, keitė pradinį gatvių tinklą, užstatytų plotų konfigūraciją. Galiausiai sostinė, palyginus su ankstyvuoju Vilniumi, tapo sunkiai atpažįstama.

Lapkričio 10 d. 17 val. vyks Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus paskaita „Nepagražintas senasis Vilnius: mitologija ir istoriniai faktai“.

Senąjį Vilnių dažniausiai suvokiame kaip legendinį lietuvišką miestą, ikikrikščioniškais laikais valdytą kunigaikščių lietuviškais vardais ir apsuptą kaimelių lietuviškais pavadinimais. Vėlesnis Vilnius įsivaizduojamas kaip margaspalvis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didmiestis, kuriame gyvenantys įvairių tautybių ir konfesijų miestiečiai taip puikiai sutarė, kad XVI a. Vilnius šiandien vadinamas net Europos tolerancijos sostine. Sakoma, kad visos kultūros čia klestėjo iki pat XVIII a. pabaigos, tad lenkai miestą vadino „Mūsų Vilniumi“, o žydai – „Šiaurės Jeruzale“ arba „Lietuvos Jeruzale“.

Vilniaus tyrinėtojo, knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ autoriaus Dariaus Pocevičiaus nuomone, toks idiliškas, gražus ir politiškai itin parankus Vilniaus įvaizdis smarkiai kertasi su istoriniais faktais. Paskaitoje „Nepagražintas senasis Vilnius: mitologija ir istoriniai faktai“ jis pateiks argumentų, kodėl senojo Vilniaus negalime vadinti nei lietuvišku, nei tolerantišku miestu, o Šiaurės Jeruzalės epitetas labiausiai tinka tik XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniui.

Lapkričio 24 d. 17 val. muziejaus parodų salėje, antrame aukšte, Arsenalo g. 1, vyks menotyrininko dr. Mindaugo Paknio paskaita „Vilniaus miestiečių prievolė priimti svečius XVI–XVII a.“.Senovėje miestiečiai dažnai neišvengdavo prievolės suteikti gyvenamąsias patalpas valdovo dvariškiams ar valstybės pareigūnams. Vilniuje rinkdavosi įvairios komisijos, vykdavo Vyriausiojo Tribunolo sesijos, buvo priimami aukšto rango svečiai. Tuo metu mieste gerokai padaugėdavo svečių. Kadangi erdvių užvažiuojamųjų namų mieste nebuvo, XVI a. antroje pusėje vilniečiams įvesta nauja prievolė – priimti svečius savo namuose. Kokiais atvejais būdavo apgyvendinami atvykėliai, kas jie buvo ir pagaliau kokias sąlygas svečiai turėdavę XVII a. vilniečių namuose? Apie tai, kaip gyveno miestiečiai ir pas juos apsistoję svečiai, ir bus pasakojama paskaitoje.

Gruodžio 1 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istorikės dr. Zitos Medišauskienės paskaita „Miestas ir vaikai XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje“.
Paskaitoje bus bandoma atsigręžti į vilniečių grupę, kuri iki šiol buvo šiek tiek primiršta, – vaikus. Bus kalbama apie tai, kaip XX a. pradžioje Vilniaus miesto savivalda, vilniečių visuomeninės organizacijos ar atskiri asmenys rūpinosi mažųjų vilniečių gerove, kūrė miesto erdves, skirtas vaikams.

Istoriko prof. dr. Aivo Ragausko paskaita „Kas buvo dėstoma Šv. Jono bažnyčios mokykloje XVI a.: tarp mito ir tikrovės“ skirta mažai tirtai senojo Vilniaus pradinio švietimo istorijai. Vilniaus universiteto istoriografijoje pradedant Teodoru Narbutu ir baigiant Jevgenijumi Machovenka iki šiol teigiama, kad Šv. Jono bažnyčios parapinėje mokykloje (įsteigta 1513 m.) klebonaujant 1563–1571 m. teisininkui Petrui Roizijui buvo dėstoma teisė. Jerzy Ochmańskis ir kiti mokslininkai jau senokai nustatė, kad šie teiginiai nepagrįsti istoriniais šaltiniais. Pranešime bus pateikta naujų argumentų, paneigiančių parapinės šv. Jono mokyklos virsmo į „teisės mokyklą“ galimybę. Svarbiausia remiantis jėzuitų ordino ir kitais šaltiniais bus pateikta duomenų apie autentišką šv. Jono mokyklos ugdymo turinį.

Paskaitoje bus aptariama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės – Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija. Tai XV a. pabaigoje susiformavusi ir iki XVII a. pabaigos gyvavusi Radvilų šaka. Bus analizuojami duomenys apie šešių kartų, devynių šeimų, iš viso 52 Radvilų giminės atstovų ligas ir negalavimus, jų mirties priežastis, taip pat gvildenami socialinės demografijos klausimai – didikų gyvenimo trukmė, šeimyninė padėtis. Svarbiausias paskaitos tikslas – nustatyti biologinį šakos potencialą.

Sausio 26 d. vyks istoriko dr. Rūsčio Kamuntavičiaus paskaita „XVI–XVII a. Vakarų Europos keliautojų refleksijos apie miestą“. Paskaitoje lektorius atskleis, kaip Vakarų keliautojai matė Vilnių XVI–XVII a., kokios miesto architektūros detalės ir kokie žmonės jį darė savu, europietišku, o kokios – pagonišku, svetimu, rytietišku, taip pat panagrinės, kaip skyrėsi požiūriai į Vilnių europiečių ir atvykėlių iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės tekstuose ir kada Vilnius, galima sakyti, galutinai tapo Vakarų civilizacijos miestu.

Vasario 9 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istoriko dr. Domininko Burbos paskaita „Kelias į nusikaltimą. Suimtųjų gyvenimų istorijos pagal apklausas Vilniaus pilies įgulos kalėjime XVIII amžiuje“.

Paskaita pristato mažai žinomą šaltinį – XVIII amžiaus Vilniaus apskrities pilies teismo protokolų bylose įrašytas įtariamųjų ir liudytojų apklausas. Kaltinamieji būdavo gabenami į Vilniaus pilies įgulos kalėjimą ir turėdavo atsakyti į teismo tardytojų klausimus. Šis šaltinis vertingas ne tik nusikalstamumo istorijos tyrimams, kadangi jame pasakojama apie galimus nusikaltimų motyvus ir aplinkybes, pateikiamos netgi skirtingos versijos, bet ir suteikia daug informacijos apie to meto žmonių buitį, socialinius santykius, iš dalies žmonių mentalitetą ir papročius.

„Pirklių šeimos yra mažai istorikų tyrinėta tema, o socialinis šių žmonių gyvenimas nagrinėtas tik fragmentiškai. Iki šiol nedaug buvo žinoma apie pirklių gyvenimo būdą, darbo organizavimą, kokią vietą pirkliai užėmė visuomenėje. Tyrinėti XIX a. Vilniaus pirklių šeimas mane paskatino ne tik tokios informacijos trūkumas, bet ir siekis pažinti verslo raidą, verslininko formavimąsi modernizacijos laikotarpiu“, – sako istorikė Aelita Ambrulevičiūtė, Lietuvos nacionaliniame muziejuje ketvirtadienį skaitysianti paskaitą apie Vilniaus pirklių dinastijas XIX a. amžiuje.

Pirklių gyvenimą A. Ambrulevičiūtė tyrinėja daugiau kaip penkerius metus. Į tyrimo lauką istorikė įtraukė tas šeimas, kurios verslą pradėjo XVIII a. pabaigoje ir tuo vertėsi iki XX a. pradžios.

„Kalbant apie XIX a. Vilniaus pirklius galima išskirti kelis specifinius bruožus. Pirmiausia, pirklių ekonominės veiklos srities pasirinkimą lėmė mokesčių dydžiai. O antra, jų socialinė padėtis buvo visiškai susieta su ekonominės veiklos rezultatais, pavyzdžiui, bankrutavęs ar iš gildijos pasitraukęs komersantas netekdavo ne tik kapitalo ir teisės verstis tam tikru verslu, bet ir prarasdavo aukštesnį socialinį statusą, kuris luominėje visuomenėje turėjo didelę reikšmę. Rusijos imperijoje, į kurios sudėtį nuo XVIII a. pabaigos buvo inkorporuota Lietuva, pirkliai nebuvo vien prekybininkai. Tai buvo stambūs ir vidutiniai verslininkai plačiąja prasme. Be to, pirkliai niekada nebuvo luomas. Jie buvo miestiečių grupė, kuriai valstybė suteikė tam tikras socialines privilegijas“, – pasakoja A. Ambrulevičiūtė.

Kokios tautybės pirkliai gyveno XIX a. Vilniuje, istorikės teigimu, sunku pasakyti, mat anuomet dokumentuose jie skirstyti pagal konfesijas. Akivaizdu tai, kad tarp Vilniaus pirklių dominavo žydai, vienu metu jie sudarė apie 80 proc. viso pirklių sluoksnio.

Prekyba buvo pagrindinė pirklių veikla, bet jie įsitraukdavo ir į viešbučių verslą, steigė viešojo maitinimo įstaigas, savinosi bankininkystę, plėtojo pramonę.

Prekybos srityje vyravo maisto prekių, tabako ir alkoholinių gėrimų, taip pat galanterijos, audinių, metalo gaminių parduotuvės, XIX a. antroje pusėje buvo steigiama daug gatavų drabužių ir avalynės parduotuvių. Iš prekių populiarėja kaliošai, gatavi baldai.

„Gamybos srityje dominavo odos gamyklos, alaus daryklos, degtinės, tabako fabrikai, medžio apdirbimo įmonės. XIX a. antroje pusėje Vilniuje jau veikė dujų, kojinių ir šokolado fabrikai, buvo įsteigta didelė vaistų ir parfumerijos bendrovė. Nemažai pirklių didmenininkų eksportavo grūdus, paukščius, kiaules ir galvijus“, – tuometinį Vilniaus verslo vaizdą nupasakojo istorikė.
Anot A. Ambrulevičiūtės, Vilniaus pirkliai ieškojo ir rasdavo daugybę būdų kaip apeiti įstatymus: neretai vengdavo įsigyti veiklos liudijimus ir leidimus prekiauti; siekdami išvengti didesnių mokesčių, išsipirkdavo žemesnės kategorijos verslo liudijimus; samdomi darbuotojai dirbdavo be dokumentų; prekyba besiverčiantys pirkliai nelegaliai importuodavo prekių; viešbučiuose, smuklėse be leidimo įrengdavo biliardo stalus; neregistruodavo viešbučių, o fabrikų savininkai nenurodydavo tikslaus darbininkų skaičiaus.

„Archyvinių dokumentų tyrinėjimas visuomet kuo nors nustebina. Šį kartą aptikau istoriją apie pirklį, kuris iš Rusijos gilumoje esančios kasyklos nelegaliai gabeno aukso grynuolius į Berlyną. Neteisėta jo veikla buvo susekta, o jis pats įkalintas, bet papirkęs sargybą pabėgo. Deja, tolesnių šios istorijos pėdsakų archyvuose aptikti nepavyko“, – pasakojo istorikė.
Nors pirkliai ir ieškojo įstatymų spragų, tačiau viešojoje erdvėje jie dalyvaudavo labdaringoje veikloje, globojo mokyklas, aukojo labdaros organizacijoms, Vilniaus pirklių lėšomis pastatyti būstai darbininkams apgyvendinti.

A. Ambrulevičiūtė sako, kad kai kurie XIX a. Vilniaus pirklių palikuonys gyvi ir šiandien: „Asmeniškai susipažinau su trijų pirklių šeimų palikuoniais. Vienos šeimos atžala gyvena Sankt Peterburge, kitų dviejų – Izraelyje, žinau, kad vienos giminės narys gyvena Berlyne, ir spėju, kad vienos pirklių šeimos palikuonys tebevaikšto Vilniaus gatvėmis.“

Kovo 9 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks menotyrininkės Aistės Bimbirytės-Mackevičienės paskaita „Kazio Varnelio namų-muziejaus pastatų istorija“.

Adresu Didžioji g. 24 ir 26 pažymėti namai, daugeliui žinomi Mažosios gildijos ir Masalskių vardais, yra vieni seniausių Vilniuje. Politines pervartas, mažiausiai keturis gaisrus bei nesuskaičiuojamą galybę nuomininkų atlaikiusios sienos šiandien į jas žvelgiantį verčia klausti: kaip atrodė pirmieji pastatai šioje vietoje? kaip ir kodėl jie keitėsi? kam skirtos nišos, angos ir laipteliai, kurių čia taip gausu? kodėl pastatai vadinami būtent tokiais vardais? kokie atradimai ir praradimai ištiko mėginusius įspėti jų istoriją? Į visus šiuos klausimus bus bandoma atsakyti paskaitos metu.

Kovo 23 d. 17 val. muziejaus salėje vyks archeodendrologės dr. Rūtilės Pukienės ir archeologės dr. Irenos Kaminskaitės paskaita „Sveikame kūne – sveika siela. Šukos ir veidrodžiai Vilniaus archeologiniuose radiniuose“.

Viduramžių higiena dažnai apipinta įvairiais mitais. Praskleisti praeities kartų gyvenimą dengiantį šydą padeda išsamūs archeologiniai tyrimai. Pranešime bus pristatyti itin reti Vilniaus archeologinių tyrimų radiniai, priklausantys XIV–XVI a. higienos segmentui, – šukos ir veidrodžių rėmeliai. Kada ir kokiais keliais šukos ir veidrodžiai pasiekė Vilnių, iš ko jie buvo gaminami, kokie socialiniai sluoksniai naudojo, kaip į jų naudojimą žiūrėjo Bažnyčia? Į šiuos ir kitus klausimus ir bus bandoma atsakyti remiantis ne tik detaliais radinių tyrimais, bet ir netikėtais atradimais skaitmeniniuose Europos archyvuose.

Kovo 30 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istorikės dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės paskaita „Gegužės 3 d. Konstitucijos akivaizdoje: bajorai – naujieji Vilniaus miestiečiai“.

1791 m. balandžio 18 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimas priėmė Miestų įstatymą, padėjusį teisinius pagrindus bajorijos integracijai į miesto visuomenę. Šį įstatymą patvirtino Gegužės 3 d. konstitucija. Bajorų įsirašymas miestiečiais ne tik rodė bajorų ir miestiečių luomų suartėjimą, bet ir buvo ryški paramos Gegužės 3 d. konstitucijai manifestacija. Paskaitoje bus aiškinamasi, kaip vyko bajorų įsirašymo Vilniaus miestiečiais procesas, kas iš to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio elito tapo Vilniaus miestiečiais ir kokie motyvai lėmė tokį pasirinkimą. Didžiausias dėmesys bus sutelktas į dviejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikų, naujųjų Vilniaus miestiečių – Lietuvos seimo konfederacijos maršalo Kazimiero Nestoro Sapiegos ir Lietuvos kardininko Mykolo Kleopo Oginskio – asmenybes ir veiklą.