Kazys Varnelis ir Stokbridžas

Būsimųjų profesoriaus namų istoriją derėtų pradėti nuo XIX a. antros pusės, kai valda priklausė bostoniečiui Johnui Winthropui (1841 06 20–1895 09 18). 1864 m. vedęs iš Niujorko kilusią Isabellą Cowpland Weyman (1842–1905), jis įsikūrė Stokbridže, dvare, pavadintame „Ice Glen Farm“, kur plėtojo intensyvią ūkinę veiklą. J. Winthropui iškeliavus amžinybėn, viso likusio turto savininke tapo žmona Isabella. Neilgai našlavusi ji ištekėjo antrą kartą. Šįkart jos išrinktasis buvo Henry Cecilis Havenas (1852–1915)^[1], garsus gydytojas ir filantropas, Harvardo universiteto medicinos mokyklos absolventas (1876), ilgai dirbęs Bostone ir besispecializavęs vaikų ligų srityje (jo dėka Bostone įsteigta pirmoji ligoninė, kurioje buvo gydomi jaunesni nei dvejų metų vaikai). Dėl sveikatos sutrikimų nebegalėdamas tęsti intensyvios gydytojo praktikos, H. C. Havenas įsikūrė Stokbridže ir neilgai trukus naujuosius namus pervadino „Glenburnie Farm“. Jis greitai įsitraukė į daugybės Stokbridže veikusių organizacijų veiklą ir pavertė dvarą klestinčiu ūkiu. 1915 m. žiemą gydytojas, sulaukęs vos 60-ies, staiga mirė^[2]. Našlė po vyro mirties išsikėlė iš jųdviejų namų, o sodybą laikinai užleido Johno H. Daviso šeimai. 1915 m. lapkričio 16 d. „The New York Times“ paskelbė, kad „Glenburnie Farm“ turi naujus šeimininkus – niujorkiečius Williamą ir Virginią Vilas Clarkeʼus, kurie savo valdą, užimančią 250 akrų (apie 100 ha), įsigijo už 65 000 dolerių^[3].

Itališka vila Naujojoje Anglijoje

Clarkeʼai buvo bekilmiai turtuoliai, savo sumanumu sugebėję atsistoti ant aukščiausio visuomenės laiptelio. Sėkmingas verslininkas Clarkeʼas atstovavo „aukso amžiui“, kuriame gyvenamoji erdvė buvo suvokiama kaip priemonė susikurtai gerovei įvaizdinti. Ankstesnių šeimininkų palikimas tam netiko. Reikėjo naujo ansamblio. Savo gyvenamajai erdvei sutvarkyti šeima nusamdė garsius architektus Philipą Hissą ir Hobartą Weekesą. Netrukus, sulyginus su žeme senuosius pastatus, Stokbridže prasidėjo pirmieji darbai. Apie 1917 m. iškilo Italijos Toskanos regionui būdinga renesansinė vila, vežiminė (karietinė), daugybė ūkinių pastatų. Beveik pusę turimos valdos naujieji šeimininkai paskyrė gyvulininkystei vystyti – veisė džersių veislės galvijus. Ansamblis pervadintas „Villa Virginia“.

Naujieji rūmai tapo chrestomatiniu savosios epochos pavyzdžiu. Jiems įrengti buvo nusamdyti geriausi savo amato meistrai, negailėta lėšų ir laiko. Didžiąją svetainę papuošė 52 italų meistrų sukurti paneliai, antrame aukšte – išraiškinga baliustrada, rafinuotai dekoruoti židiniai, taip pat ąžuolinės drožinėtos durys, marmuro kolonos, o lodžijos skliautinėse lubose ranka ištapyti astrologiniai simboliai. Buvo kalbama, kad statyboms savininkai smėlį gabenosi iš Sacharos, oniksą – iš Italijos, o buksmedį – iš Virdžinijos. Namus puošė paveikslai, brangūs kilimai ar auksuoti, meniškai drožinėti baldai, kurių dauguma buvo gaminta pagal užsakymą arba atgabenta tiesiai iš Vakarų Europos, ypač Italijos. Kai kuriuos daiktus, tapusius eksponatais, šiandien galime pamatyti Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Rūmai buvo sutvarkyti itin racionaliai – įrengtos ne tik anglinės, bet ir elektrinės viryklės, moderni šildymo ir kanalizacijos sistema, o greta penkių miegamųjų atsirado po patogų vonios kambarį^[4]. Ne ką mažiau dėmesio buvo skirta ir rūmų aplinkai – nusamdytas talentingas kraštovaizdžio architektas italas Ferruccio Vitale (1875–1933), kuris Clarkeʼų užsakymu sukūrė vieną gražiausių parkų savo karjeroje. Net ir menkiausia detalė neleido abejoti, kad savininkai – aukščiausio socialinio sluoksnio atstovai.

„Villa Virginia“ tapo puošnia vasaros rezidencija, o likusią metų dalį šeima praleisdavo Niujorke, kur buvo W. Clarkeʼo biuras. Tiesa, 1919 m. verslus šeimininkas tapo pagrindiniu Stokbridže veikusios įmonės „Stockbridge Water Company“ akcininku ir prezidentu, kartu nuolat rėmė 1853 m. įkurtos organizacijos „Laurel Hill Association“, atsakingos už Stokbridžo ir jo aplinkos gražinimą, veiklą, buvo aktyvus meno mecenatas^[5].

Nuosmukio metai

1929 m. per pasaulį nusirito Didžioji ekonominė krizė, dar kitaip vadinama Didžiąja depresija. Masiniai bankrotai, nedarbas ir neaiškus rytojus tokias prabangias kurortinio tipo gyvenvietes pavertė vaiduokliais. Vilos, kurių nepasisekė parduoti, buvo paprasčiausiai nugriautos, o sklypai išparduoti dalimis. Vis dėlto „Villa Virginia“ išliko – pradėtą pardavinėti dar 1929 m., valdą su visais statiniais 1934 m. įsigijo nežinia iš kur atvykęs Johnas H. Hopkinsas^[6] ir pritaikė savo reikmėms: iš Anglijos atsigabeno elnių, pagrindiniame name įrengė teatrą, o ansamblį pervadino „Villa Veracelle“. Bet jis čia ilgai neužsibuvo. Apie 1935 m. valdą nusipirko ką tik našle tapusi Marie Rich Sayles-Rockwood (1878–1964). Jos vyras buvo kompanijų „Rockwood Manufacturing Company“ ir „General Fiber Products“ prezidentas Georgeʼas Otis Rockwoodas (1872–1935). Ji savo namus pavadino „Laurel Mere“. Naujoji šeimininkė galėjo puikuotis įspūdinga genealogine linija – buvo paties Williamo Bradfordo (1590–1657), Plimuto kolonijos arba pirmojo Masačusetso gubernatoriaus, palikuonė ir giminystės ryšiais siejosi su garsiąja Airijos OʼNeillų šeima. Visuomenei ji buvo geriausiai žinoma kaip Stokbridže gimusių patriotinių muzikos kūrinių, tokių kaip „Our Mayflower“ (1953, žodžiai ir muzika), „Our great Red Cross“ (1955, žodžiai, muzika ir aranžuotė) ar „Daughters of brave fathers“ (1954, žodžiai ir muzika), autorė. Leipcigo muzikos konservatorijos auklėtinė, daugelio visuomeninių organizacijų narė buvo ne vienintelė šeimoje, apdovanota tokiu talentu – plačiai žinomas buvo ir jos brolis, smuikininkas, retų styginių muzikos instrumentų kolekcininkas Thaddeus Richas (1885–1969).

Vis dėlto už motiną garsesnė buvo jos duktė Diane (g. 1909). Tiesa, ne turimais talentais, o skandalingu gyvenimo būdu, ištaigingais priėmimais ir vedybomis su rusų ir gruzinų kilmės kunigaikščiu Vladimiru Eristavi-Tchicherine (1881–1967). 1929 m. įvykusi „pati įdomiausia ir spalvingiausia tarptautinė santuoka visame Paryžiuje“^[7], keletui dienų subūrusi visą tuometinės visuomenės grietinėlę, truko vos trejus metus. Kai pora išsiskyrė, Dianeʼi Rockwood liko princesės Eristavi titulas ir kai kurie kilmingos vyro giminės reliktai. Kai kuriuos jų, pavyzdžiui, herbinę vėliavą, taip pat rasime Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

1964 m., sulaukusi 85-erių, amžinybėn iškeliavo Dianeʼs motina Marie. Duktė liko vienintelė turto paveldėtoja ir rūmų savininkė^[8]. Deja, savo turtu ji nesirūpino. Daugiausia laiko ji praleisdavo užsienyje, o į Stokbridžą užsukdavo labai retai. Milžinišką namą prižiūrėjo viena vienintelė prižiūrėtoja. Tomis dienomis, kai namai sulaukdavo savo šeimininkės, jie trumpam atgydavo – kaip ir jaunystėje, princesė Eristavi pasikviesdavo apylinkių ponias arbatos. Bet „tarnų laikai jau buvo praeityje“ ir poniai tekdavo vaišes paruošti pačiai. Žinoma, jai ne itin sekėsi – šeimininkė „nesugebėdavo tinkamai padengti stalo, vanduo buvo drungnas, o pyragas – sudžiūvęs“^[9]. Rūmuose buvo suorganizuotas vienas kitas viešas labdaros renginys ar priėmimas, bet kadaise ištaiginga rezidencija vis labiau merdėjo.

Dvarininkas iš Alsėdžių

XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje profesorius Kazys Varnelis, išėjęs į pensiją, kartu su žmona ėmė dairytis naujos gyvenamosios vietos, patogios ne tik jiems patiems, bet tebeaugančiai kolekcijai ir bibliotekai. Kaip jis sakė, „gyvenant Čikagoje per daugybę metų to viso turto susikrovė tiek, kad pasidarė gana ankšta“. Būta ir kitų priežasčių – profesorius yra prisipažinęs, kad niekada nemėgo Čikagos, „jos baisių vėjų ir staigių oro permainų“, ir jau nuo seno puoselėjo viltį persikelti į arčiau gamtos esančią ramesnę, sveikesnę aplinką. Tokia galimybė atsirado 1978 m., kai dailininko dėmesį patraukė skelbimas apie Stokbridže parduodamą sodybą. K. Varnelis laiške rašė tuometinei savininkei D. Eristavi:

„Po kelių sėkmingų pasirodymų Amerikos muziejuose ieškojau naujos aplinkos savo darbams, kurių dauguma yra didelio formato. Tikime, kad „Laurel Mere“ būtų tinkami ir saugūs namai mano kolekcijai, tad ketiname padaryti viską, kad atkurtume pirminį šios vietos grožį (žinoma, tai užtruks keletą metų) net iki mažiausių detalių. Mes dirbsime, kad išsaugotume autentišką atmosferą, kuri, net neabejojame, puikiai derės su mano paveikslais ir skulptūromis. Visas namas bus įrengtas kaip privatus muziejus, kuris vieną dieną galėtų būti perduotas visuomenei. Visa tai aiškinu manydamas, kad Jums gali būti įdomu žinoti mūsų tikslus įsigyjant „Laurel Mere“. Noriu pabrėžti, kad nesame nekilnojamojo turto agentai, vystytojai ar verslo žmonės, žiūrintys į šią nuosavybę kaip į priemonę komercijai. Priešingai, esame tie, kurie tiki Amerikos paveldu ir kuriems rūpi išsaugoti gražius daiktus.“^[10]

Šių eilučių adresatas, paskutinių savininkų Rockwoodų vienintelė paveldėtoja, Stokbridže negyveno – visus turto reikalus pavedusi tvarkyti advokatui, pati dienas leido Venecijoje ir jokių planų grįžti į JAV nepuoselėjo. Jos tėvų asmeniniai daiktai: drabužiai, korespondencija, vertingi senoviniai baldai ir indai, – tebebuvo likę rūmuose. Akivaizdu, kad pastaroji aplinkybė buvo viena iš lemiamų priimant sprendimą – 1978 m. birželio pradžioje ne tik pastatų, bet ir viso juose buvusio inventoriaus savininkais tapo lietuvių šeima. „Kiniškos smulkmenos“, drakono formos stovas, XIX a. amerikietiški baldai, tapyti stalai, senovinės komodos ir kėdės, XVII a. siekiantys kandeliabrai ir vėlyvųjų viduramžių skrynios virto „netyčia“ dvarininku tapusio profesoriaus kolekcijos dalimi.

20-ies metų projektas

Pirkinys išties buvo neeilinis. Tik vargu ar naujieji savininkai galėjo numanyti, kiek pastangų teks įdėti, kad rūmai vėl taptų puošnūs. Čia itin iškalbingi paties profesoriaus vėliau atpasakoti įspūdžiai:

„Kai sutarėme, kad tikrai pirksime, buvo ruduo. Viskas pašalę, tad vaizdas buvo vienas. Galutinai perimti nuosavybės nuvykome vėlyvą pavasarį, per pačius karščius. Atvažiuojame, o ten varlės, visokios kitokios baisybės, purvas – vaizdas jau visiškai kitoks! Mano akys tą pamačius tiesiog „išlipo“. Sakau: „Gabryte! Maunam tik atgal! Pražūsim čia! […]“ Kitą dieną išėjome prie įvažiavimo. Šakų ten prikritę, tad pradėjome dirbti. Bet ką ten dviese! Buvome jau į ašaras bepuolantys…“^[11]

Ne tik parkas prašėsi sutvarkomas. Pagrindinis pastatas buvo negyvenamas ir nešildomas dvylika ar daugiau metų. Jau XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje našlė Rockwood gyveno ne rūmuose, o vežiminėje, kurioje buvo nedideli, patogūs, mažiau išlaikymo išlaidų reikalavę apartamentai. Pagrindinis pastatas, K. Varnelio žodžiais, buvo „ant visiško nusidėvėjimo ribos“. Visai sodybai sutvarkyti reikėjo milžiniškų investicijų. Pasirodė, kad šildymo ir kanalizacijos sistemos visiškai neveikė, puikiosios lubos nublukusios ir besilupančios, grindys apsitrynusios, langinės sutrūnijusios, o kur dar skylėtas stogas ir kitos bėdos. Vis dėlto Varneliai paliko Čikagą ir apsigyveno Stokbridže. Vietos, alsuojančios turtinga praeitimi, tvarkymas tapo vienu didžiausiu profesoriaus gyvenimo projektu, trukusiu iki pat tos dienos, kai buvo nuspręsta grįžti Tėvynėn.

„Vargome gal kokius kelerius metus, kol atstatėme ir įsikūrėme, užtai laimėjome daug vietos bibliotekai, kolekcijoms, na, ir mano drobėms, kurios, kaip jau žinote, dažniausiai nemažos. Šalia viso to pats didžiausias laimėjimas – tai užsilikę baldai, kurių buvo gana daug, nors ir labai apleisti. Laikui bėgant paaiškėjo, kad čia esama labai vertingų egzempliorių net ir iš renesanso laikų, taip pat nemažai iš XVIII a. ir XIX a., daugelis jų atvežti iš Italijos, taigi originalai.“

Profesoriui pavyko sutvarkyti ne tik apleistus baldus, bet ir kesonines lubas, tapytus panelius, stiuko lipdinius, sienas. Restauravo pats, tik grynai techninius klausimus, tokius kaip šildymas ar kanalizacija, spręsdavo specialistai. Ansamblis keitėsi tiesiog akyse: atkurtos autentiškos vilos interjero detalės, o šalia įkurdinti nauji, išskirtinai K. Varnelio gyvenamajai erdvei būdingi artefaktai, t. y. jo asmeninės kolekcijos eksponatai ir Čikagos laikotarpio drobės. Išgražėjo ir šią mūzų buveinę supęs parkas: neliko krituolių, kurie taip gąsdino pirmosiomis gyvenimo čia dienomis, atsivėrė kadaise parkų architekto F. Vitale’s sutvarkytos erdvės, atgijo gėlynai. G. Varnelienė pasakojo:

„Buvo sunku, tačiau tai nebuvo juodas darbas. O svarbiausia – matėsi rezultatai. Padirbėdavai ir jau matai, kad kažkas atstatyta arba pradeda augti kokios nors gėlės, kurios jau metų metais buvo apžėlusios ir nebeiškišdavo savo žiedelių. Gamtovaizdis buvo nepaprastai gražus. Parkas pats savaime buvo ypatingas.“^[12]

Šeimininkai puikiai suvokė šios vietos reikšmę, jos ypatingą charakterį, atspindintį ištisą Amerikos istorijos laikmetį. Tą gebėjimą pamatyti ir išjausti visumą geriausiai rodo faktas, kad būtent K. Varnelio iniciatyva „Villa Virginia“ kompleksas 1983 m. buvo įtrauktas į Nacionalinį istorinių vietų registrą^[13].

Nauji eksponatai

„Tai buvo rojus“, – vėliau, jau grįžę į Lietuvą, vienbalsiai tvirtins abu sutuoktiniai. Iš kur tas džiaugsmas, kai vien žolei nupjauti prireikdavo trijų dienų, kasdieniai rūpesčiai neretai kainuodavo brangias kūrybai skirtas valandas, o, regis, niekada nesibaigsiantys senojo namo tvarkymo darbai siurbte siurbė lėšas? Ryšys buvo abipusis. Tarsi atsidėkodama už nuolatinį rūpestį „Villa Virginia“ dosniai dovanojo naujas pažintis, patirtis ir kitokį gyvenimo būdą. Ilgainiui šių pokyčių rezultatai ėmė ryškėti tiek tebeaugančioje kolekcijoje, tiek ir drobėse.

Kaip ir daugelis kitų aplinkinių miestelių, Stokbridžas skaičiavo šimtmečius, tad nieko keista, kad čia tebegyveno pirmųjų kolonistų palikuonys ar bent jau tie, kurių ne tik tėvai, bet ir seneliai buvo kilę iš šių apylinkių. Tai buvo žmonės, vertinę ne tik savo kilmę, bet ir senovinius, gražius daiktus. Ypatingą vietos pobūdį taikliai nusakė profesoriaus žmona Gabrielė:

„Ten, kur mes gyvenome, buvo nemažai labai senų, turtingų šeimų. Jos čia gyveno dar tais laikais, kai Amerika krovėsi nemažus turtus iš prekybos su Kinija, tad čia tebebuvo galima rasti senos orientalijos. Visi tie žmonės gyveno iš pažiūros labai kukliuose nameliuose, tačiau jie turėjo labai įdomių, nepaprastai vertingų daiktų. Ypač sidabro, amerikietiško sidabro, taip pat visokiausių Kinijos ir Japonijos meno objektų. Tai buvo ypatinga vieta. Žinoma, galėjai rasti ir proletariato miestų su didelėmis gamyklomis, audyklomis ir panašiai, tačiau Stokbridžas buvo aristokratiškas. Tai buvo Amerikos elitas.“^[14]

Šios eilutės pasako labai daug. Jomis ne tik apibrėžiama naujaisiais Varnelių namais tapusios erdvės specifika, bet kartu užsimenama apie posūkius kolekcininko interesuose. Nors pagrindine ašimi ir toliau liko lituanika (ypač bibliotekoje), tačiau ėmė rastis daiktų, kurie anksčiau tarsi praslysdavo pro akis, pavyzdžiui, G. Varnelienės minėta orientalija. Atsikėlusi į Stokbridžą, pora atrado kaimynystėje įsikūrusius antikvariatus ir labai juos pamėgo. Jų kainos buvo kur kas palankesnės nei Niujorke ar kituose didmiesčiuose, o pasiūla išskirtinai plati. Antikvariatų savininkai buvo sąžiningi. Jie prekiavo tuo, „ką buvo galima rasti tik Naujojoje Anglijoje“, t. y. daiktais, kadaise puošusiais vietinių aristokratų ar „nuvorišų“ namus. Varnelių viloje ėmė rastis XIX a. – XX a. pradžios japonų medžio raižiniai, tušu tapyti ritinėliai, aukštos meistrystės kiniškos širmos, indai, spintelės. Kolekcijų klausimais daug bendrauta su Šefilde įsikūrusia Williamo Bradfordo galerija, iš kurios buvo įsigyta didžioji dalis Tolimųjų Rytų meno dirbinių. Tiesa, nereikėtų atmesti prielaidos, kad susidomėjimą tokiais kūriniais paskatino būtent „Villa Virginia“: ankstesnieji savininkai visuose namo užkaboriuose buvo palikę įvairiausių dailių niekučių, tarp jų ir keletą rytietiškų rinkinėlių, pavyzdžiui, XIX a. kiniškas raudono lako dėžutes. Beje, ir šiandien šias dėžutes galime pamatyti Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

Tiek Bradfordo galerija, tiek vėliau atrastas „Emporium“ salonas Greit Baringtone ir smulkesni prekeiviai profesoriaus kolekciją praturtino įdomiu keramikos rinkiniu. Čia įsigyta garsiųjų Vokietijos Meiseno ar Rozentalio dirbtuvių produkcija (dažniausiai nuotaikingos glazūruotos figūrėlės ir biskvitinio porceliano dirbiniai antikine tematika), taip pat angliškasis Koalporto porcelianas bei aukštos kokybės amerikietiška keramika. Ilgainiui akys ėmė krypti ir į itališką majoliką – šiandien muziejus puikuojasi net XVI a. siekiančiais eksponatais.

Pažintys

Įsikūręs Stokbridže K. Varnelis susipažino su naujais žmonėmis. Visi šie ryšiai jį augino kaip kolekcininką, gilino jo žinias ir ugdė estetinį pastabumą. Atsirado bendraminčių, nors, kaip vėliau Varneliai sakys, į naujakurius tokiose vietose visuomet būdavo žiūrima įtariai, o Stokbridžas nebuvo išimtis.

„Pradedam geriau suprasti, kad Naujoji Anglija, į kurios teritoriją įeina ir Masačusetso valstija, tikrai yra senosios Amerikos kultūros židinys. Žmonių pažiūroms daug įtakos turi čia susitelkę geriausieji universitetai bei amerikiečių mokslo ir meno pasaulio elitas, susikoncentravęs prie mokslo ir meno centrų bei Niujorke. Gyvendamas čia, mažame miestelyje, turiu daugiau progų negu Čikagoje susitikti su gilios erudicijos ir tikrai kūrybingais žmonėmis. Pavyzdžiui, neseniai pas mane lankėsi Nacionalinės galerijos Vašingtone senųjų graviūrų skyriaus kuratorius. Buvo tikrai įdomu ir malonu susipažinti su tuo jaunu rimtu mokslininku ir neeiliniu bibliofilu. Mano nustebimui, jis mano bibliotekoje rado jam nematytos medžiagos iš XVII–XVIII a.“^[15].

Šis jaunas rimtas mokslininkas, apie kurį ilgamečiam Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriui Jurgiui Tornau pasakojo K. Varnelis, buvo Andrew Robisonas. Nacionalinėje galerijoje pradėjęs dirbti 1973 m., jis per daugiau nei 30 metų kone padvigubino muziejaus senosios grafikos rinkinius ir užsitarnavo vieno geriausių meno kuratorių vardą. Nesunku numanyti, kas šį neprilygstamą Giovanni Battistos Piranesio, Francisco Goyos ir Pablo Picasso specialistą sudomino profesoriaus bibliotekoje – tuo metu dailininko kolekciją jau buvo papildęs iš Vlado Daumanto įsigytas G. B. Piranesio albumas „Vedute di Roma“. Netrukus po vizito Stokbridže profesorių pasiekė A. Robisono laiškas. Pasirodo, šis atlikęs „nedidelį tyrimą“ ir išsiaiškinęs, kad K. Varnelio turimas egzempliorius yra labai retas, sukomplektuotas paties G. B. Piranesio, ir kitą tokį turi… tik Uffizi galerija Florencijoje.

A. Robisonas nebuvo vietinis. Pažintis su juo užsimezgė Stokbridže vasaros rezidenciją turėjusio Jerryʼo Hatcho dėka. Su pastaruoju Varneliai palaikė itin draugiškus santykius, juos siejo bendri interesai – J. Hatchas buvo kolekcininkas, domėjęsis senųjų Vakarų Europos meistrų piešiniais ir ne vieną vertingą egzempliorių padovanojęs Nacionalinei galerijai. Artimai bendrauta ir su nuolat čia gyvenusiais Bishopais, ypač Beatrice Bishop Berle, kurios tėvas Cortlandtas F. Bishopas buvo garsus JAV bibliofilas.

Matyt, tokios draugystės iš dalies mezgėsi dėl to, kad naujakuriai Amerikos elitui buvo įdomūs, gal net šiek tiek egzotiški, „juk menininkui visuomet atsiveria daugiau durų nei paprastam žmogui“^[16].

Pokyčiai kūryboje

Dailininko pasaulėjautai didelę įtaką padarė pati Stokbridžo aplinka: praėjusią epochą menančios architektūrinės formos ir gamtovaizdis. Pastarasis čia buvo ypatingas:

„Nepaisant visų vargų, džiaugiamės čia persikėlę. Vietovė labai graži: apylinkė kalvota, daug gražių miškų. Gamtovaizdis keičiasi kiekvieną metų laiką. Nuo išvažiavimo iš Lietuvos neteko matyti tiek gražių gamtos spalvų kaip čia.“^[17]

Darniai su natūraliu kraštovaizdžiu susiliejęs nuosavas parkas prisidėjo prie to, kad menininko kūrybiniame lauke ėmė dėtis iki tol neregėti dalykai. Gamta, įsileidusi kūrėją ir suteikusi šiam progą iš arti pažvelgti į savo esybę, pamažu ėmė „reikalauti“ vietos drobėje. Platūs porėmiai tarsi rėtis ėmė sijoti kaulelius ir smiltis, šimtus kartų nelyginant lupa didinti tai, kas gyva ir kas ne. Forma, koloritas, o svarbiausia K. Varnelio tapymo maniera ėmė keistis neatpažįstamai. Ir taip griežtas „čikagietiškas“ geometrines kompozicijas, paslėpusias net menkiausią teptuko pėdsaką, pakeitė jo nesigėdijančios organinės ir neorganinės struktūros.

Vis dėlto svarbiausia, ką Stokbridžas davė K. Varneliui, gyvenimo pabaigoje įvardijo jis pats: „Tai buvo pačios gražiausios valandos, kokias esu patyręs […]. Man ta vieta kaip Axeliui Munthei Kaprio sala.“^[18]. Vila, kurią kadaise bičiuliai juokais siūlė pervadinti „Palazzo Kazimieras“ ar „Villa Gabrielė“, jos savininkui dovanojo dvasinės ramybės laiką.