Kazio Varnelio fotografija

Virtualioje parodoje pristatomos nuotraukos iš Kazio Varnelio (1917–2010) namų-muziejaus archyvo.

K. Varnelis niekada nelaikė savęs fotomenininku, o ir fotografija nebuvo ta sritis, kuriai jis būtų skyręs ypač daug dėmesio. Tačiau fotokamera lydėjo jį nuo pat vaikystės ir fotografuoti jis pradėjo tuo pačiu metu, kuomet tvirtai apsisprendė tapti dailininku. Nuotraukos, kurias sąlygiškai galima pavadinti K. Varnelio fotografijomis (net jeigu ne jis pats autorius, o tik iniciatorius arba „priežastis“, kadangi nemažai nuotraukų, susijusių su dailininko gyvenimu ir kūryba, padarė jo draugai ir kolegos, mėgėjai ir profesionalūs fotografai – Aleksas Šarva, Jonas Dovydėnas), turi istorinę ir netgi meninę vertę. Vienos fiksuoja iki šiol menkai žinomus K. Varnelio biografijos faktus, jo kūrybos momentus, kitos atskleidžia paties menininko intencijas, jo požiūrį į tapybą ir skulptūrą, kūrinių egzistavimo specifinėje aplinkoje ypatybes. Tai kartu ir reikšmingi Lietuvos kultūros istorijos fragmentai. Virtualioje parodoje, pasitelkus K. Varnelį visuomet lydėjusią fotografiją, siūlome susipažinti su menininko gyvenimu ir kūryba.

Parodos autorius: Vidas Poškus

Kazio Varnelio tėvas Kazimieras Varnelis buvo kilęs iš Alsėdžių (suaugusiam sūnui našlaujanti motina skyrė 5 hektarų sklypą namo statybai), o mama Teofilė Domarkaitė – iš Barstyčių. Kaip prisimena pats K. Varnelis, visa namų ūkio našta gulė ant praktiškesnės mamos pečių, tuo tarpu tėvas užsiėmė kūryba – vasaromis jo dažnai net nebūdavo namuose, kadangi keliaudavo po Žemaitiją, kurdamas skulptūras ir paveikslus bažnyčioms bei ūkininkams.

Ant namų laiptų sėdinčius tėvus K. Varnelis nufotografavo apie 1938 metus, jau būdamas Kauno meno mokyklos studentas. Maždaug tuo metu įamžintas ir įvairius senoviškus ūkio darbus dirbantis, skulptūras drožiantis tėvas (Alsėdžiuose vadintas „malioriumi“) – šias nuotraukas K. Varnelis padarė M. K. Čiurlionio dailės galerijai, vasaromis rinkdamas liaudies meno kūrinius.

Žymiausias Kazimiero Varnelio kūrinys – Žemaičių Kalvarijoje esanti XVII Kryžiaus kelio koplyčia („Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus“). Manoma, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą dailininkas ne naujai nutapė, bet pertapė, atnaujino jau buvusią sienų tapybą – tačiau net ir tokiu atveju matyti didesnių profesinių mokslų nebaigusio kūrėjo profesionalumas bei ambicijos. Ypač įdomi yra cokolinė dalis, dekoruota iliuzinės architektūros elementais – jau vien dėl tokių motyvų Kazį Varnelį galima laikyti ištikimu savo tėvo mokiniu. Visą seriją šios koplyčios nuotraukų apie 1960 m. K. Varneliui atsiuntė jo Alsėdžių laikų bičiulis Aleksas Šarva. Viena iš jų buvo publikuota Broniaus Kviklio išleistame enciklopediniame leidinyje Mūsų Lietuva.

Didžioji Alsėdžių miestelio fotografijų dalis yra daryta ne paties Kazio Varnelio, o jo vaikystės ir jaunystės laikų bičiulio, alsėdiškio mokytojo Alekso (Aleksandro) Šarvos. Ir po karo už Atlanto atsidūręs K. Varnelis nenutraukė ryšių su gimtine. Jis susirašinėjo su buvusiu kaimynu. Šis fotografavo Alsėdžius ir siųsdavo nuotraukas draugui. Pagrindinis A. Šarvos kaip fotografo objektas buvo patys Alsėdžiai – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir jos ansamblis, gimtasis K. Varnelio namas, miestelio gatvės ir aikštė, Sruojos upelis, nauji statiniai, panoraminiai vaizdai. Turbūt paties K. Varnelio prašymu A. Šarva fiksavo įvairias gimtinės permainas. Pavyzdžiui, vienos nuotraukos nugarinėje pusėje užrašyta: „Praėjusią vasarą Surbliai pravedė didelį remontą namuose, kur Tu praleidai savo vaikystės dienas“ (1969.XII.19). Fotografuoti kaimynai ir pažįstami, atskirą pluoštą sudaro Užgavėnių kaukėmis apsitaisę persirengėliai. Atrodo, kad kelios A. Šarvos nuotraukos (žinoma, nenurodžius autorystės) yra panaudotos paskutiniame enciklopedinio Broniaus Kviklio leidinio Mūsų Lietuva tome, išėjusiame 1968 m. Bostone. Gali būti, kad A. Šarva tai žinojo ir fotografavo specialiai K. Varnelio užsakymu (Kazio Varnelio namų-muziejaus archyve yra saugomas K. Varnelio redaguotas straipsnis apie Alsėdžius iš minėtojo keturtomio). Tad K. Varnelį galima laikyti Alsėdžių nuotraukų bendraautoriu arba bent jau „užsakovu“ (ar ne jo prašymu kruopščiai dokumentuotos įvairios architektūros, skulptūros, tapybos detalės Alsėdžių bažnyčioje?). Bet kokiu atveju A. Šarvos nuotraukos atskleidžia gimtųjų K. Varnelio Alsėdžių dvasią, aplinką, kurioje jis gimė, augo ir formavosi kaip asmenybė.

Kauno meno mokykloje Kazys Varnelis pradėjo mokytis 1936 metais ir baigė ją (jau perkvalifikuotą į Kauno taikomosios dailės institutą) 1941-aisiais įvertinimu „labai gerai“. Diplome įvardytas „dekoratyvinės tapybos dailininku“, K. Varnelis įgijo profesionalų freskos, vitražo, teatrinės scenografijos parengimą. Savo pagrindiniu dėstytoju dailininkas laikė Stasį Ušinską, kuris buvo ne tik įtakingas mokytojas, bet ir kolega bei artimas bičiulis (su S. Ušinsku iki šio mirties susirašinėta ir gyvenant tremtyje Europoje, vėliau Amerikoje).

Kazio Varnelio asmeniniuose albumuose yra saugomas pluoštelis jo studijų laikų fotografijų, kuriose užfiksuota tuometinių studentų mokslo aplinka (studijose ir prie Meno mokyklos), jų kasdienybė (darbas ir išvykos), darbai (kursinės ir diplominės peržiūros). Tarp studentų (kai kurie vėliau tapo iškiliais kūrėjais) galima matyti ir visą Kauno meno mokyklos profesūros žiedą (J. Šileika, S. Ušinskas ir kt.). Fotografuota, kaip ir dera, – atsiminimui. Simboliškas yra paties K. Varnelio paliktas užrašas (pasirašyta: Kazimieras II) vienos nuotraukos kitoje pusėje: „Įdomu, kur praėjus desėtkui metų besišaipys šios kaukolės, gal kavinėje, gal traktyriuje, o gal pas Abraomą gers arbatą su citrina?“ Iš studentiškų kelionių nuotraukų daugiausia yra išlikusių tų, kuriose įamžinta 1940 metų pavasarį surengta išvyka į Vilnių. Kauno meno mokyklos auklėtiniai tuomet aplankė svarbiausias senojo Vilniaus vietas, atidavė pagarbą M. K. Čiurlioniui, užsuko į Verkius ir Trakus. K. Varnelis buvo vienas iš šios kelionės iniciatorių ir vadovų.

Kazio Varnelio darbas Bažnytinio meno muziejuje sutapo ne tik su ypač sunkiu Lietuvai ir visai Europai laikotarpiu – Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir su asmeniniame gyvenime iškilusia pasirinkimo dilema. Baigęs studijas jaunuolis turėjo rinktis savo asmeninį gyvenimo kelią, principinius požiūrio į gyvenimą taškus. Naciams išvijus bolševikus iš Lietuvos ir vieniems okupantams pakeitus kitus, Kaune buvo atkurtas Bažnytinio meno muziejus. Jis veikė M. Valančiaus gatvėje ir užėmė viso labo kelis kambarėlius. 1935 metais Kaune įsteigtas muziejus, Lietuvai atgavus Vilnių, buvo perkeltas į sostinę, o į valdžią atėjus bolševikams, buvo reorganizuotas. K. Varnelis tapo atkurtos institucijos vadovu, rinkinių saugotoju ir architektu. Kelerius metus dirbdamas muziejuje dailininkas įgijo ne tik praktinių muziejininkystės įgūdžių – ši patirtis taip pat suteikė stimulą kaupti asmeninę meno kolekciją.

Nors karo metais muziejus taip ir netapo atviras visuomenei, tačiau K. Varnelis aktyviai kūrė muziejinę ekspoziciją. Keliose iš tų laikų išlikusiose fotografijose (jų autorystė priskiriama pačiam K. Varneliui) matyti, kad jau tuo metu menininkas, kurdamas ekspoziciją, laikėsi vėlesnėje savo kūryboje vyravusių principų – jam buvo svarbu erdvės, ritmo ir kontrasto akcentavimas, jų dermė. Lakoniška, eksponatais neperkrauta erdvė, konceptualus rinkinių grupavimas pagal tematiką, chronologiją ir net nuotaikas rodo K. Varnelį buvus puikiu muziejinės ekspozicijos kūrimo, profesionalaus dailės kūrinių pateikimo specialistu. Išraiškinga yra patį muziejaus vadovą darbo kabinete (kuriame turbūt buvo ir gyvenama) vaizduojanti nuotrauka. Moderniais baldais apstatytame interjere kabo keli paties K. Varnelio paveikslai, šalia jų eksponuojami paveldo objektai. Ritmingai sustatytos knygos, prabangūs foliantai primena kur kas vėliau, jau Amerikoje, kurtas optines kompozicijas. Vėliau, jau gyvenant Vilniuje, gyvenamasis dailininko kambarys buvo aranžuotas labai artima dvasia.

Keleri pokario gyvenimo Vokietijoje metai Kaziui Varneliui buvo aktyvūs ir visuomeniški. Viena vertus, jis gana intensyviai ir rezultatyviai reiškėsi kaip menininkas – kūrė sienų tapybos darbus ir projektus, iliustravo knygas, kita vertus, būtent tuo laikotarpiu jis atrado save kaip organizatorių. 1947 metais su kitais kolegomis organizavo parodą Niurtingene (čia buvusioje DP stovykloje jis tuo metu ir gyveno), 1948-aisiais dalyvavo steigiant Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungą, buvo išrinktas valdybos nariu. Kelios išlikusios nuotraukos fiksuoja Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungos suvažiavimą, vykusį 1948 metų spalio 23–24 dienomis Švabijos Gmiunde (Schwäbisch Gmünd), kitose įamžintos jo išleistuvės Šventojo Sosto delegatūroje Kirchheime prie Teko (Kirchheim unter Teck; čia praleistos paskutinės dienos prieš pakeliant sparnus į Ameriką) ir galop – pats plaukimas laivu per Atlantą.

Kazio Varnelio kūriniai Jungtinėse Amerikos Valstijose – dar mažai tyrinėta ir žinoma tema. Galbūt tokiam atsainokam vertinimui akstiną yra suteikęs vėlesnis paties menininko požiūris – kaip pats yra minėjęs, tai daugiau amato, ne kūrybos sritis, padėjusi materialiai prakusti persikėlus į Ameriką. K. Varnelio kaip sakralinio meno kūrėjo šaknis galima aptikti gimtojoje Žemaitijoje – čia yra išlikę keletas bažnyčioms sukurtų tapybos darbų. Sienų tapybos ir vitražo technikų bei subtilybių jis mokėsi Kauno meno mokykloje, o savotišku tramplinu tapo pokarinė Bavarija: Buchberge dekoravo koplyčią, padarė Burglengenfeldo bažnyčios kupolo eskizą. Atvykęs į Čikagą, 1949 metais K. Varnelis įsidarbino Daprato bažnytinio meno studijoje. Nuo 1950-ųjų veikė kaip savarankiškas sakralinio meno kūrėjas, turėjo personalinę įmonę. K. Varnelis kūrė ir projektavo vitražus, sienų tapybą, smulkiosios architektūros objektus, net baldus ir liturginius indus. Pirmasis Amerikoje sukurtas kūrinys buvo Šventųjų metų paminklas – kryžius Šv. Antano bažnyčios šventoriuje Čikagoje (1950), o patys iškiliausi, garsiausi užsakymai – Šv. Jurgio bažnyčios altorius Klivlande (1951–1952), Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno koplyčios Putname pagrindinis altorius (1955), Apaštalų Karalienės bažnyčios Čikagoje didysis altorius (1956; metais vėliau K. Varnelis prie jo susituokė su savo žmona Gabriele), Šv. Antano lietuvių bažnyčios Čikagoje (1956; kartu su Kazimieru Žoromskiu) ir Visų Šventųjų bažnyčios Čikagoje (1959) vidaus įranga. K. Varnelio bažnytinę kūrybą, rašydamas apie jo dekoruotas dvi koplytėles marijonų vienuolyno koplyčioje Marianapolyje (1953), anuometinėje išeivių spaudoje taikliai apibendrino Adomas Juška: „Visame jo darbe yra žymus šių dienų bažnytinio meno pagrindinis bruožas – paprastumas, ramumas, tyla, ir visa tai suderinta, visur dvelkia maldos dvasia. Ir pagaliau tautinio elemento įvedimas puikiai derinasi, giliai paliesdamas tikinčiojo širdį.“

Negausios K. Varnelio bažnytinę kūrybą fiksuojančios nuotraukos yra ypač vertingos dėl savo dokumentinio pobūdžio – ne vienas anuomet sukurtas objektas jau nebeegzistuoja, todėl fotografijos tampa vertingais liudininkais, užpildančiais esmines spragas iškilaus menininko biografijoje.

1958 metais Kazys Varnelis su savo žmona Gabriele įsigijo pirmuosius bendrus namus. Tai buvo trijų aukštų pastatas centrinėje miesto dalyje, netoli Lincolno parko (adresas – 441 West. St. James Place). Tuo metu K. Varnelis intensyviai vykdė ne tik bažnytinius užsakymus, bet ir kūrė „sau“ – šeštojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė pirmosios geometrinės abstrakcijos tapyboje, konstruktyvūs ir minimalistiniai reljefai, skulptūros. Vėliau, septintojo dešimtmečio antroje pusėje, įvyko optinis proveržis – dailininkas, metęs bažnytinio meno praktiką, pasuko oparto link ir tapo vienu ryškiausių šios krypties atstovų Čikagoje.

Čikagos namai tapo pirmąja K. Varnelio personaline galerija, jo kaip dailininko ir kolekcininko bandymų lauku, leidžiančiu eksperimentuoti su kūrinių ir kolekcinių eksponatų pateikimu, jų integravimu į aplinką. Neatsitiktinai pats K. Varnelis išfotografavo kiekvieną savo namų kertę, žvelgdamas į savo buitį ir kūrybą įvairiais rakursais ir suteikdamas jai abstraktaus, beveik muzikalaus skambėjimo (lygiai to paties jis siekė ir tapyboje).

Ypač gausią fotografinio Kazio Varnelio archyvo dalį sudaro nuotraukos iš jo personalinių ir grupinių parodų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Chronologiniu požiūriu tai vieną dešimtmetį – nuo 1967 iki 1975 metų apimanti vaizdinė medžiaga. 1967, 1969, 1971, 1974 metais K. Varnelis dalyvavo tradiciniame Čikagos menininkų pasirodyme Čikagos meno institute (Cicago and Vicinity Artits Show), 1970 m. surengė parodą Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje kartu su dviem iškiliais miesto menininkais – skulptore Lilian H. Floresheim (1897–1992) ir tapytoju Richardu Koppe (1916–1973). 1974 m. įvyko personalinė paroda Milvokio meno centre, 1975 m. – Ajovos universiteto meno muziejuje. Su kitais 11 lietuvių dailininkų 1973 m. K. Varnelis prisistatė Corcoran galerijoje Vašingtone.

Nuotraukose užfiksuotos pagrindinių K. Varnelio kaip oparto atstovo pasirodymų akimirkos – pačios ekspozicinės erdvės, menininkas prie savo darbų, atidarymų ir pristatymų momentai. Eksperimentu su erdve, ritmu, kontrastu pagrįsta K. Varnelio kūryba buvo tarytum specialiai skirta tuometinei moderniai architektūrai ir anuometinei publikai. Kaip yra sakęs pats dailininkas, Čikagos architektūra Amerikoje jam padarė bene didžiausią įspūdį ir įtaką kaip kūrėjui. Moderniose erdvėse geometrinės K. Varnelio kompozicijos įgaudavo ypač išraiškingo atskirų struktūrinių segmentų ir visos visumos skambėjimo. Specifinio kolorito suteikia septintojo–aštuntojo dešimtmečio drabužiais apsirengę žiūrovai, įdėmiai apžiūrinėjantys optines iliuzijas keliančius paveikslus. Istorinės ir meninės vertės turi net negatyviniai „juodraščiai“, kuriuose fotografas rašikliu pasižymėjęs jam tikusias ir nelabai įtikusias fotografijas. Daugelio šių nuotraukų autorius – ne pats K. Varnelis, o profesionalus fotografas Jonas Dovydėnas.

Kazio Varnelio namų-muziejaus bibliotekoje, vienoje garbingiausių vietų, tarp įspūdingų meno knygų ir albumų yra įdėtas 1985 metų balandžio mėnesio žurnalo House & Garden numeris. Ant jo viršelio K. Varnelio ranka užrašyta – DONALD JUDD. Tokiu būdu lietuvių menininkas pasižymėjo paties D. Juddo parašytą, nuotraukomis gausiai iliustruotą straipsnį apie amerikiečių minimalizmo skulptūros klasiko namą Marfoje (Teksaso valstija). Tai rodo, kad K. Varnelis gyveno panašiomis intencijomis – menininko namų kaip savotiško gyvo personalinio muziejaus dvasia. Namai-muziejus abiejų menininkų suvokta kaip savotiška kūrėjo laboratorija, jo vidinio gyvenimo atspindys, rodantis jo interesus, išsilavinimą ir polinkius.

Nuo 1978-ųjų iki grįžimo į Lietuvą dešimtojo dešimtmečio pabaigoje K. Varnelis su šeima gyveno gamtos apsuptyje – Stokbridže (Stockbridge, Masačusetso valstija), Virdžinijos viloje (Villa Virginia). 1917 metais pagal architekto Hobarto Weekes’o projektą baigtas įrengti „dvaras“ vėliau buvo įtrauktas į Nacionalinį istorinių vietovių registrą. Valdą sudarė sekant itališko renesanso stiliumi suprojektuotas gyvenamasis pastatas (trijų aukštų su dviem vienaukščiais priestatais), karietinė (su didele sale ir garažu dviem automobiliams, žirgų paviljonu), kraštovaizdžio architekto Fredericko Vitale’s sukurtas angliškasis parkas, užėmęs 54 akrų plotą.

Kaip yra sakęs pats menininkas, čia praėjo vienos gražiausių jo gyvenimo dienų: „…Sėdėdavau ant traktoriuko, pjaudavau žolę ir deklamuodavau posmus… Mūsų parke buvo pasakiškų medžių. Parkų tyrinėtojai stebėjosi medžių gausa: kedrai, kiparisai, japoniški klevai – raudoni raudoni rudenį. Tai buvo mano dvasinės ramybės laikas“. Kaip dailininkui, įkvėpimo teikė didelis parkas, augalų įvairovė, tapybiškas jų išdėstymas, nuolatinė kaita. Namai, restauruoti paties K. Varnelio rankomis, suteikė troškimą integruoti modernius savo kūrinius į istoristinę, renesansinės dvasios nutviekstą aplinką. Šiuo laikotarpiu ir šioje vietoje sukurtos nuotraukos galbūt nėra pačios kokybiškiausios žvelgiant fotografijos specialisto žvilgsniu, tačiau jos rodo ypatingą kūrėjo dėmesį gamtos ir architektūros grožiui, jų sintezei ir kaitai. Akivaizdu, kad ne vienas parko ir pastatų erdvėje pamatytas motyvas veikė ar buvo perkeltas į organiškomis bei neorganiškomis formomis prisodrintą vėlyvųjų metų K. Varnelio tapybą.