Avalynės mados senovėje: kuo ilgesnė bato noselė – tuo aukštesnis statusas visuomenėje
Šią savaitę atsidarantis muziejus pristato vaizdo reportažų ciklą iš tarptautinės parodos „200 batų – 700 metų“, kuri iki gegužės 31 d. vyksta Vilniaus miesto gynybinės sienos bastėjoje. Trumpuose vaizdo pasakojimuose apžvelgiama mūsų protėvių avėtos avalynės istorija nuo XII iki XVIII amžiaus. Šis trumpas pasakojimas – apie laikus, kai iš bato noselės ilgio galėdavai suprasti žmogaus statusą visuomenėje ir kaip žemai sutiktajam reikėtų lenktis.
Vienas labiausiai išsiskiriančių vėlyvųjų viduramžių Europos aprangos elementų – batai su smarkiai pailginta ir siaura, kiek pakelta priekine noselės dalimi, kuri būdavo prikemšama plaukų ar samanų. Ši nepraktiškos avalynės mada atsirado XII a. pabaigoje ir labiausiai išpopuliarėjo XV a. Noselės dalies ilgis buvo tiesiogiai proporcingas socialiniam avėtojo statusui – kuo aukštesniam visuomenės luomui jis priklausė, tuo ilgesnės būdavo noselės. Noselės ilgį nustatė specialios taisyklės, leidusios kilmingiesiems avėti batus su ilgesne nei 50 cm ilgio noselės dalimi, tuo tarpu paprasti žmonės turėdavo tenkintis „tik“ 20–30 cm.
Viduramžių miestų gatvės neturėjo šaligatvių – pėstieji vaikščiojo tomis pačiomis negrįstomis gatvėmis, kuriomis važiuodavo gyvulių traukiami vežimai. Po lietaus, sniego ar pavasarinio atlydžio tokios gatvės iki pat kulkšnių prisipildydavo purvo, gadinusio plonos odos avalynę, todėl praktiškas būdas išvengti kassavaitinių apsilankymų pas batsiuvį buvo avėti patinas – specialius medinius antbačius. O kaip jie atrodė, pamatysite mūsų reportaže.
gegužės 7, 2020
Atgal