Apie epidemijas, apsisaugojimus ir gelbėtojus

Epidemijos, karai ir badmečiai daugybę kartų niokojo Lietuvą. Dažnai vienu metu netgi visi kartu vargindavo žmones. Iš kartos į kartą perduodami pasakojimai apie tokius sunkmečius išliko tautosakoje.

Senovėje užkrečiamos ligos buvo įsivaizduojamos kaip suasmenintos gyvos esybės, atklystančios iš svetimų kraštų – atjojančios žirgais, atvažiuojančios karietomis. Kad jos nepriartėtų prie kaimų, žmonės imdavosi įvairių magiškų veiksmų ir apeigų. Norėdami jas išgąsdinti ir nukreipti į raistus, pelkes ar kitas negyvenamas vietas, keldavo triukšmą mušdami būgnus, tarškindami tarškynėmis. Kūrendavo laužus, tikėdami blogį naikinančia ugnies ir dūmų galia. Žemaičiai, šaukdamiesi miško galiūnų pagalbos, į ugnį įmesdavo meškos ir vilko kailių plaukų. Lietuviai nuo seno tikėjo magiška lininio audeklo galia saugoti nuo ligų, todėl ir siaučiant epidemijoms juos tiesdavo skersai kelių į gyvenamas vietoves, kad užtvertų jai kelią. Kartais, manydami, kad užkratas negali patekti pro magišką ratą, apjuosdavo drobėmis visą kaimą. Tikėdami lino apsauga, prie vedančių į kaimus kelių įkasdavo stulpus ir ant jų kabindavo lininius rankšluosčius.

O siaučiant marui XVIII amžiaus pradžioje, paplito paprotys statyti dviejų-trijų kryžmų kryžius, vadinamus karavykais. Toks pavadinimas kilęs nuo Ispanijos miestelio Karavaka, kuriame šitokie kryžiai pagarsėjo stebuklingai gelbstinčiomis nuo maro galiomis XIV amžiuje.

Lietuvoje piligrimų išplatintus karavykų pavidalo kryželius žmonės nešiojo ant kaklo kaip apsaugą nuo užkrečiamų ligų. Karavykus pradėjo statyti per 1710–1711 metų maro epidemiją. Statė prie kaimų, pakelėse, miestelių aikštėse, aukštesnėje vietoje, kad iš toli būtų matomi, ir liga kryžiumi paženklintą vietą aplenktų. Per maro epidemiją paplitusius kryžius žmonės vadino ir Maro kryžiais. Jie žinomi ir kaip Šv. Benedikto kryžiai, nes, pasak legendos, kryžius šv. Benediktą išgelbėjo nuo mirties. Šv. Roko kryžiais pavadinti dėl to, kad prie tokių kryžių buvo tvirtinamos koplytėlės su šv. Roko skulptūrėlėmis.

Šv. Rokas – vienas iš garsiausių šventųjų, garbinamas kaip visų ligonių, ypač sergančių maru ar kitomis epideminėmis ligomis, globėjas. Legendos pasakoja, jog Rokas (1293–1327) buvo Prancūzijoje garsios Rochų giminės palikuonis, gimęs siaučiant marui Europoje. Jis laikytas Dievo atsiųstuoju gelbėti žmones nuo maro. Ant kūdikio krūtinės buvo raudona kryžiaus pavidalo žymė, pranašaujanti šventojo ateitį. Užaugintas krikščioniškas dorybes puoselėjusioje pamaldžioje šeimoje jis visą gyvenimą išlaikė atjautą vargstantiems ir ligoniams. Norėdamas padėti žmonėms užklupus ligai, studijavo mediciną. Po tėvų mirties paveldėtą turtą išdalijo vargšams, o pats pasirinko maldininko kelią ir iškeliavo į Romą. Pakeliui medicinos žiniomis ir maldomis Švč. Trejybei gydė sergančiuosius maru. Daug žmonių išgelbėjo, maru užsikrėtė ir pats. Pasak legendos, nenorėdamas platinti užkrato, pasitraukė į miško trobelę; nuo mirties jį išgelbėjo netoli gyvenusio ūkininko Gotardo šuo, kuris atnešdavo duonos. Kai išgijęs Rokas grįžo į gimtinę, išvargusio ir išsekusio jo niekas nepažino, todėl buvo įtartas šnipinėjimu ir uždarytas į kalėjimą. Guodžiamas angelo kalėjime praleido penkerius metus. Kai 1327 metų rugpjūčio 16 dieną mirė, prie jo kūno buvo lentelė su įrašu: „Kiekvienas, kuris kentės nuo ligos ir prašysis užtariamas Roko, pasveiks“.

XVIII amžiaus pradžioje šv. Roko kultą Lietuvoje populiarino vienuoliai rokitai – Šv. Roko pasekėjų vyrų pasauliečių vienuolija-brolija, kuri rūpinosi užkrečiamomis ligomis sergančiais ligoniais.

Šv. Roko atvaizdai lietuvių liaudies skulptūroje – vieni iš dažniausių, ypač populiarūs buvo Žemaitijoje. Šv. Rokas vaizduojamas su tunika, apsiaustu su pelerina, skrybėle, persimetęs per petį kelionmaišį, vienoje rankoje laikantis lazdą, o kita rodantis apnuogintą koją su maro požymiu. Apsiaustas paženklintas kryželiu, kriaukle (piligrimo ženklu), kaukole su dviem sukryžiuotais kaulais (mirties simboliu). Šalia – šuo su duonos bandele; kartais vaizduojamas su angelu globėju.

Ši virtuali paroda supažindina ne tik su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros rinkiniuose saugomomis kryžių karavykų nuotraukomis ir tradicinėmis šv. Roko skulptūrėlėmis, bet ir su senąja lietuvių pasaulėžiūra bei liaudiškojo pamaldumo apraiškomis. Tai ypač aktualu šiomis dienomis, visam pasauliui išgyvenant neramų laiką.

Parengė LNM Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Elvyda Lazauskaitė, eksponatus fotografavo Arūnas Baltėnas.

Norintys susipažinti su individualia apžadų praktika, kviečiami perskaityti ir dr. Miglės Lebednykaitės mokslinį straipsnį „Apžadų prijuostėlės: meninės ypatybės ir paskirtis liaudiškojo pamaldumo praktikoje“. Straipsnyje aptariamos XIX a. pabaigos-XX a. pietryčių Lietuvoje ant sakralinių paminklų (kryžių) rištos prijuostėlės.