Kaip jie mokėsi švęsti laisvę

Lietuvos Nepriklausomybė išaugo iš jos žmonių susitelkimo. Prieš šimtą metų jiems teko išmokti ne tik prisiimti atsakomybę už savo kraštą, bet ir kartu džiaugtis laisve. Pirmasis jos dešimtmetis – sunkus, bet sėkmingas daugybės naujų pradžių metas. Šiuo laikotarpiu gimė, brendo ir keitėsi Nepriklausomybę įprasminusios valstybinės šventės. Jos subūrė skirtingų tautybių, tikėjimų, pasaulėžiūrų, kartų šalies žmones, stiprindamos piliečių bendrystę.

Vasario 16-oji, pavadinta Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo diena, jau 1920 m. tapo svarbiausia oficialia švente. Tokia ji išliko iki pat okupacijos ir pasiekė net kitus žemynus ‒ Lietuvos užsienio pasiuntinybes, išeivijos bendruomenes. Steigiamajam Seimui baigus darbą, jo indėlį nutarta pagerbti pirmojo posėdžio dienos, Gegužės 15-osios iškilmėmis – Tautos švente. 1924–1928 m. abi šventės įprasmino Nepriklausomybę: vasario 16 d. žmonės rinkdavosi į maldos namus, sales, o gegužės viduryje – į gatves ir aikštes. Net devynis mėnesius trukusių Nepriklausomybės dešimtmečio iškilmių kulminacija tapo didžiuliai susibūrimai Gegužės 15-ąją. Atrodė, kad valstybės švenčių kalendorius jau susiformavo, bet nuo 1929 m. Tautos šventė pavasarį nebevykdavo.

Gegužės 15-oji gyvavo tik penkerius metus. Vasario 16-oji taip išplito ir giliai prigijo, kad net okupacijos metais suburdavo bendraminčius, nesusitaikiusius su nelaisve ne tik išeivijoje, bet slapta – ir Tėvynėje. Nuo 1989 m. ji vėl telkia ankstesnes tradicijas atgaivinusius ir naujas diegiančius Lietuvos žmones, gyvenančius gimtajame krašte ir užsienyje. Maža to, Lietuvos valstybės atkūrimo diena grįžo į namus – tą pastatą, kuriame ir buvo pasirašytas Vasario 16-osios šventę pagimdęs Nepriklausomybės Aktas.

Lietuvos nacionalinis muziejus džiaugiasi galėdamas pasidalinti jo paveldo rinkiniuose saugomais pirmųjų valstybės švenčių formavimosi ir kaitos 1920–1928 m. ženklais. Nuoširdžiai dėkojame kolegoms, talkinusiems rengiant parodą.

Parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vyresnioji muziejininkė dr. Vilma Bukaitė, dailininkė Jurga Karosaitė.

Iš pradžių Lietuvos žmones reikėjo pakviesti ir paraginti rinktis į pirmąją savąją pasaulietinę šventę, bet apie 1921–1923 m. susiformavo jos rengėjų ir dalyvių ratas, ėmė klostytis pirmosios tradicijos. Laikinojoje sostinėje Kaune kasmet vykdavo pamaldos, paskaitos, minėjimai, susibūrimai Karo muziejaus sodelyje, koncertai, spektakliai, oficialūs priėmimai. Šventės dalyviai visoje Lietuvoje aplankydavo karių kapus, Kaune didžiulės eisenos pasveikindavo pagrindinių valstybės institucijų ir savivaldybės narius. 1922 m. Vasario 16-oji pirmą kartą buvo švenčiama Palangoje, 1923 m. – Klaipėdoje.

Atsiradus Tautos šventei, Vasario 16-oji tarsi pasislėpė salėse ir priblėso, bet jose bruzdesio padaugėjo. Kauniečiai ir miesto svečiai būdavo laukiami valstybiniuose, savivaldybės, visuomeniniuose, įstaigų, įmonių ir šeimų renginiuose. Kituose miestuose ir miesteliuose Vasario 16-oji ypač priklausė ir nuo valdininkų, mokytojų, dvasininkų, draugijų veikliausių narių gebėjimų. Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje šventinius spektaklius, koncertus dažniausiai paruošdavo vietos menininkai, mažesniuose miestuose ir miesteliuose – meno mėgėjai, mokytojai, padedami mokinių. Kas trečiais metais šventė sutapdavo su gavėnia, ir tuomet dalis vietos kunigų leisdavo vienai dienai pamiršti askezę, taigi džiugią dieną būdavo galima tradiciškai užbaigti vakaronėmis ir šokiais.

Gegužės 15-oji, Tautos šventė, greit tapo Lietuvos žmonių bendrystės diena. Šiltos pavasario dienos išvedė į gatves ir džiūgaujančius žmones, ir smalsius fotografus. Jie įamžino iškilmingas eisenas, lauke vykusius minėjimus stebėjusias didžiules minias, kariuomenės paradus. Jauna Gegužės 15-osios šventė greit ėmė konkuruoti su Vasario 16-ąja. Pavasariniai renginiai netgi buvo masiškesni, kartais dar įspūdingesni už vykusius žiemą. Pagerėjus ekonominei padėčiai, žmonės pradėjo gražiau puoštis, siūti daugiau vėliavų ir gamintis didelius transparantus. Iš pradžių naujoji šventė labiausiai įprasmino krikščionių demokratų valdymą, po Gruodžio 17-osios perversmo ji ėmė sietis su parlamentinės demokratijos metais. Nutrūkus parlamento darbui, Lietuvos vadovai iš pradžių ketino susieti Tautos šventę su 1928 m. gegužės 15 d. priimtąja Konstitucija, bet jau 1929 m. nusprendė ją perkelti į rugpjūčio 15 d., vėliau – į rugsėjo 8 d. Nepaisant trumpaamžiškumo, Gegužės 15-oji spėjo mums palikti įsimintinų kartu švenčiančios Lietuvos visuomenės susikaupimo ir džiaugsmo liudijimų.

Pirmojo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio šventė tęsėsi net devynis mėnesius, liudydama ir visuomenės paramą savo valstybei, ir stiprėjančią jos gerovę. Žvarbi 1928 m. Vasario 16-oji buvo „pilietiško susikaupimo ir ramaus džiaugsmo diena“: visų tikybų žmonės ryte rinkosi į pamaldas, po to vyko šventiniai minėjimai, vėliau vaišės, paskaitos, koncertai arba spektakliai. Jubiliejinių iškilmių kulminacija tapo Gegužės 15-oji – Tautos šventė. Tą dieną ne tik sostinės, bet ir miestelių aikštėse susirinko minios. Vietos gyventojų lėšomis ir pastangomis per keletą artimiausių metų iškilo daugiau nei 40 žinomų skulptorių sukurtų Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtų paminklų. Visi jie tapo vėlesnių Vasario 16-osios švenčių traukos vieta ir simboliu.

Lietuvos žmonės įprasmino jubiliejų, atidarydami naujas mokyklas, rengdami parodas, statydami koplytstulpius, sodindami medžius. Nepriklausomybės dešimtmečio renginius pratęsė Joninės, Dainų šventė, Vilniaus atminimo diena, Vyriausybės sudarymo sukaktis, o užbaigė Kariuomenės diena – Lapkričio 23-ioji.