Vienos šeimos portretas

„Motinystė yra tai, kas nekalba. Ir ne todėl, kad nenori kalbėti – ji neturi kalbos, ji yra tai, kas neišreiškiama žodžiais“. Ši rašytojos Vandos Juknaitės įžvalga nuskamba tarsi Onos Römerienės (1895‒1974) kūrybos refleksija. Apie savos kasdienybės džiaugsmus ir iššūkius dailininkė mums liudija ne žodžiais, o talentingais teptuko brūkštelėjimais.

Motinos dienos proga kviečiame susipažinti su Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose saugomais garsių menininkų giminės atstovės Onos Römerienės paveikslais. Jie – vertingas liudijimas apie sudėtingą moters ir jos šeimos gyvenimo kasdienybę dviejų pasaulinių karų įrėmintame pasaulyje.

Hania. Grafaitė Ona Soltanaitė gimė 1895 metais Viktoro Soltano ir Amelijos Soltanienės iš Veisenhofų šeimoje Varšuvoje. 1905 metais netikėtai mirus vyrui, visi šeimos rūpesčiai prislėgė Amelijos pečius. Griežto ir konservatyvaus būdo Amelija rūpinosi savo trijų vaikų – Onos ir dviejų jos jaunesnių brolių – lavinimu. Išlikę laiškai geriausiam velionio vyro draugui Kazimierui Römeriui ir jo siųstos knygos mažiesiems liudija motinos norą auklėti vaikus tinkama dvasia. Trijulė turėjo užaugti kultūringa, išsimokslinusi bei gerbianti Dievą, Tėvynę, Šeimą. Būtina tinkamo išsilavinimo dalimi tuomet laikytas ir meninių įgūdžių ugdymas.

Soltanų pirmagimės, meiliai vadintos Hania, polinkis į menus buvo pastebėtas dar vaikystėje. Manoma, kad jos talentui skleistis padėjo privatūs mokytojai. Nuo šešerių-septynerių metų akies ir rankos tikslumą ji lavino augalų piešiniais ir kūrybiniais dizaino bei kaligrafijos bandymais. Neapsiribodama popieriumi ir dažais, Ona eksperimentavo su fotografijos technika, fotografavo ir mėgėjiškoje fotolaboratorijoje pati ryškino bei spaudė užfiksuotus kadrus. Manoma, kad nuo 1910 metų piešimo ir tapybos subtilybių mokėsi privačiose studijose Varšuvoje. Tačiau profesionalias studijas nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Persikėlusi į pusbrolių dvarą Aninske (Baltarusija) aistros piešti ji neatsisakė, mokėsi savarankiškai. Visur nešiodavosi bloknotą ir eskizuodavo žmones, kraštovaizdį. Peizažuose ir natiurmortuose švelniai fiksuodavo aplinkos atmosferą. Didžiausią dėmesį teikdavo žmogaus figūrai – ypač jo psichologiniam portretui. Jos tapyti atvaizdai turėjo didžiulę paklausą; motinai net tekdavo reguliuoti susidomėjusių klientų srautą.

Jau ankstyvuosiuose dailininkės kūriniuose išryškėjo išskirtinis kruopštumas ir atida detalėms. Jie ne tik preciziškai nutapyti, bet ir datuoti, dažnai su pažymėtais vietovardžiais, aprašytomis vaizduojamomis scenomis – tai tikra muziejininko ar tyrinėtojo svajonė. Maždaug 1915 metais užbaigusi aliejinės tapybos etapą ėmėsi akvarelės technikos, kurią meistriškai ištobulino. Jos akvarelė iki šiol stebina tonų intensyvumu, lengvais ir itin tiksliais potėpiais, primenančiais aliejinę tapybą.

Motinos paskatinta, Aninsko dvare duktė užveisė išskirtinį sodą. Jauną merginą išpuoselėtame sode įsižiūrėjęs gamtai irgi neabejingas Antanas Kazimieras Römeris pagrasino tapti vienuoliu, jeigu ji atsisakytų tapti jo žmona. Motinos (ir vėl) paraginta, 1918 metais Ona Soltanaitė sutiko tekėti už geriausio tėvo draugo sūnaus.

Ona Soltanaitė-Römerienė. Santūri ir gal kiek senamadiška grafaitė paliko gerą įspūdį Antano tėvams ir jaunavedžiai perėmė šeimos dvaro Janapolėje (Latvija) valdymą. Anot sūnaus Henriko, tuomet jauna moteris svajojo apie idilišką, meilės ir motinystės džiaugsmų kupiną gyvenimą dvarelyje ir net neįtarė, kokie iššūkiai jos laukia. Pirmojo pasaulio karo metais kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos kariai, o kiek vėliau ir bolševikai nusiaubė Janapolę, sunaikino Antano tėvų išpuoselėtus namus ir dvarą supusį sodą. Žemės ūkio inžinerijos mokslus Belgijoje baigęs ir meile gamtai pasižymėjęs Antanas ėmėsi sodo atkūrimo darbų, namus apstatė savo gamybos baldais, kartu su žmona dekoravo dvaro kambarius, ūkininkavo. Tačiau po žemės reformos buvo rekvizuota didžioji dalis (beveik 99%) šeimai priklausiusios teritorijos, ir Römerių namų ūkis susidūrė su didelėmis finansinėmis problemomis.

Itin racionalaus būdo Antanas Römeris mokėjo efektyviai pasinaudoti turimais kontaktais, – žmonos talente jis greitai įžvelgė potencialų pajamų šaltinį. Trečiajame dešimtmetyje vis gausėjančiu jųdviejų vaikų būriu besirūpinanti Ona intensyviai tapė, kad papildytų šeimos biudžetą. Sutuoktinis sprendė, ką ir kaip ilgai per dieną ji privalo tapyti, kokius dažus gali naudoti, nes siekiant didesnės finansinės naudos, paveikslai turėjo būti paklausūs, o tapybos kaštai – kuo minimalesni. Giminės legenda byloja, kad Antanas labai tiesmukai interpretavo jau tuomet feminisčių vartotą „stiklinių lubų“ metaforą apie nelygias vyrų ir moterų galimybes reikštis profesinėje sferoje, – jis sumeistravo specialų įstiklintą vežimą, kuriuo išveždavo žmoną į laukus, užrakindavo ir palikdavo tapyti.

Tačiau norint išsilaikyti, vietinės rinkos nepakako. Antanas, naudodamasis savo kontaktais Europoje ir Jungtinėse Valstijose, ėmė organizuoti žmonos keliones į užsienį, parodas ir kvietimus į aukštuomenės vakarėlius, kuriuose sukosi potencialūs klientai. Nuo 1931 metų sutuoktinis periodiškai siųsdavo žmoną uždarbiauti į Vakarų Europą – Paryžių, Londoną, Vašingtoną, įvairius Belgijos miestus. Be vyro leidimo ji negalėjo grįžti į namus, Janapolėje lankydavosi tik vasaromis. Priverstinė emigracija ir gyvenimas be vaikų ją skaudžiai paveikė. Akvarelininkės talentu apdovanotai ir paklusnumo dvasia auklėtai moteriai tapyba tapo prievole ir besąlygiško atsidavimo šeimai įrodymu.

Mamusia. Anot amžininkų, abu sutuoktinius siejo ištikimybė tradicijoms, šeimai bei tikėjimui, ir šias vertybes jie nuosekliai skiepijo savo atžaloms. Tačiau nuo septynerių metų vaikų mokymą savo žinion perimdavo tėvas; reguliariai keliauti priversta motina svaresnio indėlio jų auklėjime turėti negalėjo. Vaikai pasakoja apie besąlygišką motinos meilę ir skausmą, kai tėvas kaltindavo mamusią dėl menkiausių jų gyvenimo netobulumų. Rudenines išvykas iš dvaro lydėdavo ašaringi atsisveikinimai su mylimais vaikais, bet jos suteikdavo ir galimybę nutolti nuo gyvenimą kontroliuojančio vyro. Savo skaudulius ji tegalėjo išsakyti supratingoms vaikų auklėms, dienoraščio lapams arba keletui draugių, kurias Vilniuje aplankydavo vykdama iš Janapolės į Vakarus. Laiškuose rašydavo, kad dažnai jautėsi griežto sutuoktinio nemylima ir nuvertinta. Siekdama uždirbti pakankamai pinigų šeimos išlaikymui, ji dažnai dirbdavo be atvangos ir didelio formato portretus kartais užbaigdavo per tris dienas. Nepakeliamas stresas, neigiama vyro kritika kenkė tiek paveikslų meninei kokybei, tiek tapytojos sveikatai. Ona balansuodavo ties išsekimo riba, bet išsvajotos gyvenimo idilės taip ir nepatyrė.

Pagimdžiusi septynis vaikus, iš kurių du palaidojo vaikystėje, ir praleidusi dvidešimt metų streso kupinoje santuokoje, Ona Römerienė prarado viltį pakeisti sutuoktinio charakterį, todėl 1939 metais pasiryžo pasipriešinti sutuoktinio reikalavimams ir su mylimais vaikas daugiau nebesiskirti. Tačiau planus sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Daugiau informacijos apie Onos Römerienės gyvenimą ir kūrybą galite rasti komentaruose po paveikslų nuotraukomis arba dr. Jolantos Bernotaitytės tekste „Istorinių želdynų liudijimai Onos Römerienės akvarelėse“.

Parengė Indrė Urbelytė. Eksponatus fotografavo Kęstutis Stoškus.

gegužės 3, 2020