Valerijonas Vytautas Jucys: gyvenimas, paskirtas knygos ženklui

Virtuali paroda skiriama grafiko Valerijono Vytauto Jucio (1930-2016) 90-osioms gimimo metinėms.

Valerijonas Vytautas Jucys – dailininkas, grafikas, vienas žinomiausių Lietuvoje ekslibrisų kūrėjų, nuolatinis Lietuvos ekslibrisų parodų ir tarptautinių Vilniaus ekslibrisų bienalių kuratorius bei dalyvis, knygų iliustratorius ir apipavidalintojas, estampų, plakatų autorius – šių metų gruodžio 18 dieną būtų šventęs 90-ąjį jubiliejų. Jis Lietuvos nacionaliniam muziejui 2015– 2016 metais padovanojo 932 paties sukurtus ekslibrisus, ilgai kauptą ir saugotą Lietuvos bei užsienio autorių lietuviškų ir lituanistinių ekslibrisų rinkinį, kurį sudaro daugiau kaip 10300 knygos ženklų, beveik 400 ekslibrisų kolekciją „Erotika“ ir arti 300 vienetų autorinių naujametinių atvirukų rinkinį. Didžioji dalis knygos ženklų buvo eksponuojami įvairiose parodose ir tarptautinėse bienalėse, pelnė apdovanojimus. Parodoje pristatomi mažosios grafikos kūriniai iš dovanoto rinkinio. Virtualią parodą parengė Daiva Narkauskienė.

Parengta pagal:

Valerijonas Vytautas Jucys. Grafika, Vilnius: LDS Šv. Jono gatvės galerija, 2010.
Valerijonas Vytautas Jucys, Homo sum. Esu žmogus. Prisiminimai, Vilnius: LDS Šv. Jono gatvės galerija, 2012.
Valerijonas Vytautas Jucys, Aktas. Erotika, Vilnius: Nordina, 2015.
Konstantinas Prušinskas, „Valerijonas Vytautas Jucys (1930 m. gruodžio 18 d. – 2016 m. spalio 19 d.)“, Žemaičių žemė, 2016/4, p. 32–35.
Jurga Žemaitytė, „Esu žmogus“, Žemaičių žemė, 2013/4, p. 27–29.
Lietuvos medicinos bibliotekai dovanotų Valerijono Vytauto Jucio ekslibrisų kolekcija: katalogas, sudarytoja Regina Vaišvilienė, Vilnius: Lietuvos medicinos biblioteka, 2015.
Liutauras Labanauskas, Aistė Sivakovaitė, Regina Vaišvilienė, Ekslibrisai gydytojams, Vilnius: Lietuvos gydytojų sąjunga, 2017.
Kazys Abramavičius, „Laki vaizduotė, aštrus protas“, Literatūra ir menas, 1981/2, p. 14.

Valerijonas Vytautas Jucys gimė 1930 m. gruodžio 18 d, Truikinų kaime, Skuodo valsčiuje, Valerijono ir Adelės Jucių šeimoje. Baigė Aleksandrijos septynmetę mokyklą, mokslus tęsė Skuode, tačiau Antrasis pasaulinis karas sujaukė žmonių likimus, nutrūko ir būsimojo dailininko mokslai. Jis skaudžiai išgyvena Lietuvos nepriklausomybės praradimą, tėvelio netektį, karą ir pokario siaubą – trėmimus, kolektyvizaciją, rezistenciją. Po visų negandų kaip tikras užsispyręs žemaitis vėl tęsia mokslus. Iš mokyklos suolo devintos klasės 1951 m. paimamas į tarnybą SSRS kariuomenėje. Tik 1956 m. baigia Skuodo vakarinę mokyklą, keletą metų dirba bibliotekos vedėju. 1957 m. įsilieja į pirmakursių gretas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabartinė Vilniaus dailės akademija). Čia jam dėsto Jonas Kuzminskis, Antanas Kučas, Vytautas Jurkūnas ir kiti žymūs dailininkai grafikai. Studijuodamas antrame kurse, paskatintas J. Kuzminskio sukuria pirmuosius ekslibrisus, jau nuo 1962 m. dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1961 m. grafikas Valerijonas Vytautas Jucys ir pedagogė, prancūzų kalbos specialistė Matilda Teresė Milašiūtė sukuria šeimą, 1963 m. sukrykščia pirmagimė Vaiva, o 1967 m. ant rankų sūpuoja sūnų Darių Vidmantą. 1962 m. įsidarbina meniniu redaktoriumi žurnale „Tarybinė moteris“ (vėliau „Moteris“). Pasak V. Jucio, „dvidešimt aštuonerius metus dabinau, puošiau, tvarkiau, maketavau ir cicerais matavau „Moterį“, savo žurnalinę motrišką“. Vėliau dirba dailininku biuletenio „Naujos knygos“ redakcijoje, bendradarbiauja su leidyklomis „Mintis“ ir „Vaga“, Teatro sąjunga, muziejais. 1963 m. baigia studijas Dailės instituto Grafikos fakultete. 1964 m. įstoja į Lietuvos dailininkų sąjungą (LDS). Nuo 1966-ųjų vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungos ekslibriso grupei, ne vienus metus renkamas į LDS Grafikos sekcijos biurą. Nuo 1970-ųjų aktyviai dalyvauja bibliofilų klubo veikloje.

Dar studijų metais Valerijonas Jucys pamėgo linoleumo raižinius, nes tai buvo lengviausias ir greičiausias būdas atspausti kūrinį – užtekdavo linoleumo gabalėlio, kaltuko, padaryto iš aštriai išgaląstos rašymo plunksnos, kišeninio peiliuko ir dažų. Grafikas visą gyvenimą išliko ištikimas šiai technikai, ją tobulino ir turtino, sukurdamas savo braižą ir vaizdų pasaulį. Pagal tai dailininko darbai atpažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Linoraižinio technika leidžia juodomis ir baltomis dėmėmis, išraiškingomis kampuotomis ir lenktomis linijomis perteikti vaizdą, o jeigu atsiranda spalva (dažniausiai būna tik viena), fonas lieka baltas su stambias štrichais. Valerijono Jucio kūrybai būdingi liaudies meno motyvai, raižiniai pilni ekspresijos ir veiksmo. Dar vienas išskirtinis kūrybos bruožas – humoras, ne piktas, o taiklus ir draugiškas. Dailininkas geraširdiškai pasijuokia iš savo herojų žmogiškų silpnybių, nevengia pasišaipyti ir iš savęs.

Valerijonas Jucys iliustravo 17 knygų, daugiausia lietuvių rašytojų humoristinę ir satyrinę kūrybą. Linoraižiniais įvaizdino knygas: Leonardo Valaičio „Gyvačių trauktinė“ (1978 m.), Alekso Dabulskio „Porimtės poringės“ (1979 m.), Augustino Griciaus „Pamokslai idėjos broliams“ (1979 m.), Liūnės Janušytės „Taškai ir daugtaškiai“ (1979 m.), Romualdo Aleknos „Žemės spalvos“ (1997 m.), Laimono Inio „Mėnulio raitelė“ (2010 m.) ir kitas. Paties grafiko kūryba apžvelgiama knygoje „Valerijonas Vytautas Jucys. Grafika“ (2010 m.).

Ypatingą vietą menininko kūryboje užima estampai. „Homo sum“ – tai 34 estampų ciklas, kuriame tarsi laiko juostoje prabėga visas autoriaus gyvenimas, persipindamas su tragiškais mūsų šalies įvykiais. Per vaizdus ir trumpus tekstus atsiskleidžia dailininko įvairiapusė asmenybė, žemaitiškas charakteris, humoro jausmas, kompozicijos ir žodžio taiklumas. Visa tai sudėta Valerijono Jucio prisiminimų ir straipsnių apie jo kūrybą knygoje „Homo sum. Esu žmogus. Prisiminimai“ (2012 m.). Dar vienas, kitoks retrospektyvinis albumas „Aktas. Erotika“ (2015 m.), kuriame publikuojami darbai, sukurti 1960–2015 m., leidžia menininko kūryboje atrasti naujus atspalvius. Dailininkas mėgo vaizduoti apnuogintus žmonių kūnus, net sovietmečiu, kai komunistinė ideologija diktavo savo normas visose gyvenimo srityse, taip pat ir kūryboje. Knygoje skelbiami estampai, ekslibrisai, naujametiniai sveikinimai erotine tematika.

Didžiausią Valerijono Jucio kūrybos dalį užima ekslibrisai – knygos ženklai. Ekslibrisas (lot. ex libris – iš knygų), knygos savininko ženklas – mažas popieriaus lapelis, klijuojamas vidinėje knygos viršelio pusėje arba priešlapyje; gali būti savarankiškas meno kūrinys, smulkiosios grafikos žanras. Jame būna knygos savininko vardas, kartais inicialai, įrašas, meninis piešinys ar kompozicija, charakterizuojanti savininko pomėgius ar polinkius. Pamažu taikomoji ekslibrisų paskirtis nyksta, jie skiriami įvykiams, įstaigų ar miestų sukaktims paminėti. Knygos ženklas – tai ir meninės komunikacijos priemonė. Ypač svarbų vaidmenį ekslibrisai atliko sovietmečiu pristatydami lietuvių dailę užsienyje. Dailininkams anuomet būdavo labai sunku išvežti meno kūrinius į užsienio valstybes, reikėdavo atitikti socialistinio realizmo principus, pereiti griežtą cenzūrą, gauti begales leidimų. O ekslibrisą pats autorius galėjo įdėti į voką ir išsiųsti į kitose šalyse rengiamas parodas, konkursus, padovanoti kolegoms, muziejams arba ekslibrisų gauti iš užsienio kolegų. Tai buvo tarytum mažas langas į atvirą pasaulį.

Valerijono Jucio pažintis su šiuo mažosios grafikos žanru prasidėjo studijų Vilniaus dailės institute metais. 1960 m. balandžio 17 d. Valstybiniame dailės muziejuje (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) buvo atidaryta Pirmoji respublikinė ekslibrisų paroda, kurioje dalyvavo 25 autoriai, rodę 96 kūrinius. Buvo išleistas parodos katalogas, jame publikuoti Gerardo Bagdonavičiaus, Bronislovo Baliulevičiaus, Vlados Černiauskaitės, Birutės Demkutės, Vinco Kisarausko, Vytauto Kalinausko, Petro Rauduvės ir kitų dailininkų 1957–1960 metais sukurti ekslibrisai. Šia paroda prasidėjo naujas lietuviškojo ekslibriso raidos etapas. Profesorius J. Kuzminskis pasiūlė būsimam grafikui V. Juciui parengti referatą apie šią parodą studentų mokslo draugijos susirinkime. Tai buvo didžiulė paskata domėtis knygos ženklu. Antroji respublikinė ekslibrisų paroda įvyko 1963 m., joje savo kūrinius eksponavo žymiausi Lietuvos dailininkai Konstantinas Dockus, Rimtautas Gibavičius, Antanas Kučas, Domicelė Tarabildienė, Algirdas Steponavičius, Birytė Žilytė ir kiti. Čia pirmą kartą dalyvavo ir penktakursis studentas Valerijonas Jucys. Kaip juokavo pats menininkas, studijuodamas institute jis užsikrėtė „ekslibrisų liga“, nuo kurios „joks daktars negal vaistų priskėrt“. Ten pat užsimezgė ilgametė draugystė su kolegomis knygos ženklų kūrėjais, aktyviais parodų organizatoriais Vincu Kisarausku, Antanu Gedminu, Antanu Kuču ir kitais. Drauge jie daug nuveikė populiarindami ekslibrisus ir telkdami knygos ženklo bičiulių sąjūdį.

Valerijonas Jucys vienas ir su kolegomis organizavo daugybę parodų ir bienalių. Pradžia buvo Trečioji respublikinė ekslibrisų paroda (iš viso kuravo 19 Lietuvos ekslibrisų parodų), nuo 1977 m. rūpinosi trijų Baltijos šalių Vilniaus ekslibrisų bienale, kuri vėliau peraugo į tarptautinę Vilniaus bienalę (iš viso įvyko 19 knygos ženklų meno festivalių). Įsikūrusi Lietuvos dailininkų sąjungos ekslibriso grupė, kuriai vadovavo V. Jucys, 1966 m. surengė bendrą R. Gibavičiaus, V. Jucio ir V. Kisarausko ekslibrisų parodą, vėliau buvo kolektyvinės teminės parodos: „Vilnius ekslibrise“ (1969 m.), „Muzika ekslibrise“ (1971 m.), „Vilniaus valstybiniam universitetui – 400“ (1979 m.), „Liaudies menas ekslibrise“ (1988 m.), „Moteris ekslibrise“ (1990 m.). Grafikas surengė apie keturias dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvavo daugybėje kolektyvinių parodų ir konkursų visame pasaulyje, pelnė ne vieną apdovanojimą. Daugiau kaip penkiasdešimt gražiausių ir kūrybingiausių metų skyrė knygos ženklo garsinimui ir sklaidai. Paskutines savo gyvenimo dienas nenuilstantis parodų kuratorius praleido besirūpindamas XIX tarptautine Vilniaus ekslibrisų bienale, kuri duris atvėrė Kazio Varnelio namuose-muziejuje 2016 m. lapkričio 16 d. Gaila, bet šios gražios šventės nesulaukė, užgeso spalio 19 d., baigęs parodos katalogo apipavidalinimo darbus.

Valerijonas Jucys sukūrė daugiau kaip 800 ekslibrisų. Kolegų, menotyrininkų, knygos ženklų žinovų jis tituluojamas ekslibrisų karaliumi, magistru, patriarchu, tėvu. Profesorius Juozas Galkus apie V. Jucį ir jo kūrybą rašo: „Kažin, ar yra dailininkų, net ir labai įsimylėjusių ekslibrisą, kurie galėtų su juo lygintis. Bent jau Lietuvoje tokio nežinome. Ekslibrisų adresatai labai įvairūs: artimi draugai ir kolegos, tolimesni pažįstami ir žinomi žmonės, Lietuvos ir užsienio ekslibrisų kolekcininkai. Vieni dailininko prašė sukurti ekslibrisą, dar ir nurodė, kas ten turėtų būti vaizduojama, kiti kreipėsi žinodami dailininko pomėgį humorui ir erotikai, tretiems dailininkas savo iniciatyva sukūrė ir padovanojo. Valerijono ekslibrisus įdomu žiūrėti, gėrėtis dailininko išmone ir meistriškumu: čia neapsiribojama vien juoda kliše, pagrindinis motyvas dažnai puošiamas kitos spalvos komponentais – ornamentais, pridengiamas faktūrine spalvota skiaute, kartais atskiri elementai atspausdinami cinkografine tonine kliše. Kiekvienas kūrinėlis turi kažkokį intriguojantį kabliuką, kompozicinį, siužetinį ar technologinį. Netgi raižydamas savo pamėgtus erotinius motyvus jis netampa nuobodus, banalus, bet kiekvienu atveju nudžiugina netikėta situacija ar minties posūkiu. Vartant ekslibrisus, skirtus nepažįstamų žmonių bibliotekoms, kartais miniatiūros taip suintriguoja, kad net kyla noras susipažinti su ekslibriso savininku: kas jis, jei išradingasis Jucys jį charakterizuoja tokiu netikėtu siužetu?..“

Dailininkas, kurdamas knygos ženklą, turi savo stilių ir ketinimus, todėl kiekvienas mažas lakštelis pavirsta į savitą, o kartais ir į šmaikščią juvelyrinę miniatiūrą, primenančią liaudies patarlę ar posakį. Jis tarytum perkelia pasakojimą į raižinį. Autoriui visada buvo svarbu ne tik saviraiškos laisvė grafinėse kompozicijose, bet ir laikytis tam tikrų žanro reikalavimų: sąsajų su adresato asmenybe, šrifto ir piešinio suderinamumo, dydžio atitikimo. Grafikas išbandė įvairias ekslibriso kūrimo technikas: cinko klišes, raižė ofortą, derindamas su akvatinta, arba linoraižinį jungė su ofortu, kartais graviūrą padažydavo akvarele. Tačiau mėgstamiausi liko linoraižiniai – nespalvoti ar spalvoti. Jis yra sukūręs nemažą pluoštą knygos ženklų savo kolegoms ir bičiuliams V. Kisarauskui, R. Dichavičiui, K. Dockui, A. Gedminui, J. Klimanskui, L. Iniui ir daugelui kitų. Prieš kurdamas ekslibrisą nepažįstamam žmogui, V. Jucys visuomet stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie tą asmenį, jam rūpėjo, ar adresatas supranta humorą. Juk ekslibrise turi atsispindėti konkretaus asmens charakteris, gyvenimo būdas, profesija ar pomėgis, todėl dailininkas pasitelkia simbolių ir metaforų kalbą. Įdomi ekslibriso mokslų daktarei, žinomai žolininkei Eugenijai Šimkūnaitei atsiradimo istorija. Jubiliejaus proga bendradarbiai paprašė sukurti knygos ženklą. Atrodė, kad užduotis nėra sudėtinga, bet ekslibrisas niekaip „nesiklijavo“. Dailininkas nusprendė, kad turi dar sykį pamatyti profesorę. Labai apsidžiaugė, kai įlipęs į troleibusą atsitiktinai ją pamatė, ir pats pamiršęs, kur važiuoja, visą kelią stebėjo. Kitą kartą nepastebėtas sekė ją gatvėje, galvon dėdamasis profesorės manieras, išvaizdą, eiseną. Kaip pats sakė, „ilgai basčiausi iš paskos lyg koks seklys, laimei, ponia Eugenija nieko nepastebėjo ir neįtarė, o tai nežinau, ką ji man būtų pasakiusi…“ Šitaip „beslampinėjant“ gimė sumanymas pavaizduoti garsiąją žolininkę kaip gyvybės eliksyrą verdančią žiniuonę. E. Šimkūnaitė yra sakiusi, kad tai vienas geriausių jai skirtų darbų.

„Niekas negali uždrausti žmogui reikšti savo dėkingumo, kai jis patiria tą ypatingą ryšį su gydytoju, prisilietusiu prie svarbiausių – gyvybės, mirties, gyvenimo išsaugojimo – akimirkų. Noras padėkoti gydytojui yra natūralus, jis buvo, yra ir bus. Padėka randa gausybę formų, net ir tokių, kurios nepaiso teisinių ar kitų kategorijų. Šiuo atveju padėka virto menu…“ – taip atsiliepė Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas profesorius Liutauras Labanauskas apie ekslibrisus, skirtus medikams.

Valerijono Jucio kūrybos kraitėje gausu padėką ir pagarbą medikams išreiškiančių knygos ženklų. Vienas iš pirmųjų tokių darbų skirtas gydytojui K. Ašokliui (1969 m.). Mažosios grafikos kūriniai dedikuoti gydytojams V. Intui, V. Šimkui, A. Venckauskui ir daugeliui kitų. Ekslibrisai medikams persmelkti lengvu humoru, turi šaržo elementų, atspindi savininko pomėgius. Juose lakoniška grafikos kalba atskleidžiamas žmogaus individualumas. Ši tema Valerijonui Juciui buvo artima ir mėgstama. Dailininkas dalyvavo trijose ekslibrisų konkursinėse parodose „Lietuvos medicina“, vykusiose Lietuvos medicinos bibliotekoje, į pirmąją buvo pakviestas kaip konkurso komisijos narys. 1996 m. bibliotekoje surengta paroda „Ekslibrisai medikams“ iš Valerijono Jucio kolekcijos, kurioje eksponuoti 47 autorių darbai.

Paskutinį ekslibrisų pluoštą į Lietuvos nacionalinį muziejų atnešęs dailininkas šelmiškai šypsodamasis šį rinkinį pristatė kaip ilgai kauptą kolekciją pavadinimu „Erotika“. Rinkinyje 391 knygos ženklas, juos sukūrė 39 lietuvių autoriai ir 121 užsienio šalių dailininkas. Nuogo kūno tema Valerijonui Juciui buvo artima, ne be reikalo garbios 85-erių metų sukakties proga išleistas albumas „Aktas. Erotika“ (2015 m.), skirtas jo kūrybos retrospektyvai, skleidžiantis gerą nuotaiką ir verčiantis nusišypsoti. Rašytojas Laimonas Inis taip atsiliepia apie grafiko kūrybą šia tema: „V. V. Jucys yra išraižęs nemažai knygos ženklų, kuriuose vyrauja erotikos elementai. Teisingiau sakant, švelnus humoras, kartais geranoriška pašaipa, o apnuogintas kūnas tėra tarsi intymaus gyvenimo paveikslėlis, bylojantis apie vyro ir moters santykius, jų psichologijos užkaborius. Tai, sakyčiau, įgimtos Valerijono būdo savybės: į gyvenimą, jo reiškinius, žmonių bendravimą žiūrėti kitu kampu, stengiantis pastebėti, ko kiti nemato, parodyti, ko kiti nesugeba parodyti, ir bent trumpam praskaidrinti nuotaiką, priversti nusišypsoti ar net nusijuokti. Visą gyvenimą jis saugo ir tiesų žemaitišką būdą, jo žodis, kaip ir piešinys, niekada neužgauna, tik priverčia susimąstyti.“

Artėja didžiosios metų šventės – šv. Kalėdos ir Naujieji metai, sveikinsime vieni kitus linkėdami laimės ir džiaugsmo. Ne išimtis ir dailininkai, ypač grafikai. Dar prieš kelis dešimtmečius tarp jų išpopuliarėjo tradicija Naujųjų metų proga siųsti, dovanoti pačių sukurtus ir mažu tiražu išleistus originalius kūrinėlius, vadinamuosius PF (pranc. pour féliciter – pasveikinti; ital. po felicità – linkėdami laimės) – naujamečius atvirukus. Šiuose atvirukuose dažniausiai pasitelkiami originalūs dailės kūriniai su dailininko autografu, autoriaus ar gavėjo širdžiai mielos nuotraukos, sveikinimo tekstai, koliažai. Svarbiausi šio žanro atpažinimo ženklai yra įrašas PF ir ateinančių kalendorinių metų skaitmeninis simbolis. Kiekvienais metais Valerijonas Jucys pradžiugindavo artimus žmones nuotaikingais sveikinimais. Kurdamas naujametinį atviruką, dažnai naudodavo ateinančių metų ženklą pagal Rytų kalendorių, savaip interpretuodamas, kompoziciją paversdamas įdomia, netikėta ir smagia. Kartais įkomponuodavo jau sukurtus ekslibrisus ir estampus, papildydamas naujomis žaismingomis detalėmis. Dailininkas sukaupė beveik 300 kolegų sveikinimų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Dabar ši įdomi ir vertinga kolekcija saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje Ikonografijos rinkinių skyriuje.