„Sujungtomis pajėgomis“: Steigiamasis Seimas ‒ šiandieninės demokratijos ištakos

1920 m. gegužės 15 d. pradėjo darbą pirmasis šiuolaikinis Lietuvos parlamentas ‒ Steigiamasis Seimas. Jis užbaigė, kaip tada atrodė, ilgokai užtrukusį valdžios laikinumo metą ir atvertė naują valstybės gyvenimo lapą. Lietuva tapo demokratine respublika su nuolatine Konstitucija, sava valiuta litu, reglamentuotai veikiančiomis valstybinėmis institucijomis, Seime priimamu valstybės biudžetu.

Balandžio viduryje Lietuvos žmones į miestelių ir miestų gatves išvedė pirmieji visuotiniai, lygūs ir slapti parlamento rinkimai. Daugybę žmonių turbūt paskatino balsuoti net pats anksčiau nepatirtas vyksmas ‒ visų suaugusių piliečių, vyrų ir moterų, įtraukimas į sprendimus dėl Tėvynės ateities. Rinkimai nuvainikavo kai kuriuos iškilius jauno lietuvių politinio gyvenimo „senbuvius“, ankstesnius valstybės vadovus, bet į Lietuvos ateities lėmėjų gretas stojo daugybė kartais tik draugijose ar savo valsčiuje žinomų politikos naujokų. Didžiai demokratiškas Steigiamasis Seimas tapo ir valstybinės politikos, ir bendro darbo mokykla. Greta kilmingųjų sėdėjo bežemiai, baigusių tik pradinį mokslą buvo gerokai daugiau nei profesorių.

Steigiamąjį Seimą greitai apgaubė išskirtinumo, darnaus ir spartaus veiksmingo darbo aureolė. Ji tikrai pelnyta. Parlamente skambėjo daug labai paveikių, konkrečių, dalykiškų kalbų ir replikų, bet netrūko ir pasyvių tylenių, tuščiažodžiautojų, populistų, konfliktiškų radikalų. Ne tik amžiniems valdžios kritikams, bet ir tuometiniams parlamentarams atrodė, kad darbai vyksta per lėtai ir posėdžiuose šnekama per daug. Komisijoms priekaištauta dėl mėnesiais šlifuojamų įstatymų projektų. Opozicija piktinosi, kad Steigiamojo Seimo dauguma retai atsižvelgia į kitaminčių pastabas. Laikinojoje sostinėje Kaune valstybės likimą sprendusius politikus noriai kritikavo ir spauda, ir Lietuvos žmonės. Nepaisant to, priimtų įstatymų skaičius daro didelį įspūdį, o jų kruopščiai apgalvotos formuluotės liudija rengėjų atidumą ir įžvalgumą. Steigiamasis Seimas nenutraukė veiklos net paskutinių Nepriklausomybės kovų laikotarpiu ir per dvejus su puse metų įgyvendino užsibrėžtus uždavinius.

Trapi ir fragmentiška XX a. lietuviško parlamentarizmo tradicija dar labiau paryškina Steigiamojo Seimo išskirtinumą. Tarpukariu sėkmingai užbaigti kadenciją pavyko tik 1923–1926 m. dirbusiam II Seimui. Po ilgos pertraukos parlamentinio darbo mokomės iš naujo, vėl su nostalgija žvelgdami į Steigiamojo Seimo įpėdinį Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

Lietuvos okupacija 1940 m. sukliudė parlamentarizmo istorinių šaltinių kaupimui ir tyrinėjimams. Šimtmečiui praėjus, tebepildome fragmentišką praeities įvykių ir vaizdų dėlionę. Kviečiame Jus susipažinti su pirmaisiais parlamentarais ir jų nuveiktais darbais. Lietuvos nacionalinis muziejus dalijasi savo turtinguose rinkiniuose sukaupta vertinga Steigiamojo Seimo medžiaga. Dėkojame Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, Kauno technologijos universiteto bibliotekai ir muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvui ir kolekcininkui Vygintui Bubniui, kurie pasidalijo unikaliais eksponatais.

Parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vyresn. muziejininkė Vilma Bukaitė.

Dar 1917 m. rugsėjį Lietuvių konferencijos dalyviai nutarimuose pabrėžė: „Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ Tuos pačius teiginius 1918 m. vasario 16 d. pakartojo Lietuvos Taryba. Nepaisant daugybės išbandymų, jos paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę pavyko įgyvendinti. Kūrėsi valstybės laikinosios institucijos, visuomenė telkėsi laisvės gynimui, politinės partijos būrė bendraminčius. Pirmieji parlamento rinkimai buvo rimtas besiformuojančios valstybės išmėginimas ‒ jos kūrėjų tiesioginė akistata su krašto žmonėmis. 1920 m. sausio 12 d. Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė apie po trijų mėnesių įvyksiančius pirmuosius parlamento rinkimus. Gausybės pažadų ir didžiulių lūkesčių dienos prabėgo greitai ‒ balandžio 14 ir 15 d. Lietuvos žmonės išrinko Steigiamąjį Seimą.

Net pusantrų metų po pirmosios Laikinosios Vyriausybės sudarymo nekantriai lauktas Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo darbą. Rytą Kaune įvyko iškilmingos pamaldos, vėliau kariuomenės paradas, pagrindinėmis gatvėmis pražygiavo iškilminga valstybės ir visuomeninių institucijų, miesto gyventojų ir svečių eisena. Popiet surengus medelių sodinimo šventę, nugriaudėjo artilerijos saliutai, o vakare miestą apšvietė fejerverkai. 18 val. Miesto teatro rūmuose prasidėjo pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Po laikinojo Prezidento Antano Smetonos sveikinimo kalbos posėdžiui pirmininkavo viena iš vyriausių Steigiamojo Seimo narių rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Parlamentas vienbalsiai patvirtino Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nutarimą „esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos valstybę kaipo demokratinę Respubliką etnologinėm sienom ir laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“. Pirmajame posėdyje jis išrinko Steigiamojo Seimo pirmininką ir sekretorių.

Steigiamasis Seimas dirbo lemtingų permainų laikotarpiu. Jis pradėjo veiklą dar neapibrėžtų sienų valstybėje, alinamoje ekonominio nestabilumo, tebesitęsiant Nepriklausomybės kovoms. Jau pats jo išrinkimas ir veiklos pradžia ir simboliškai, ir teisiškai paliudijo visuomenės paramą valstybei. Entuziastingai į įstatymų leidimo darbus kibęs parlamentas padėjo išsklaidyti ankstesnį šalies gyvenimo neapibrėžtumą. Jis parengė ir priėmė net dvi Konstitucijas – paskutinę laikinąją ir pirmąją nuolatinę. Per dvejus su puse metų, iki 1922 m. lapkričio 13 d., priėmė per 300 įstatymų. Svarbiausieji reglamentavo žemės reformą, naujos valiutos ‒ lito ‒ įvedimą, švietimo klausimus, valstybės institucijų struktūrą ir galias. Pirmasis parlamentas įkūrė Lietuvos universitetą, Čiurlionio meno galeriją, valstybines muzikos ir meno mokyklas. Paskutiniame spalio 6 d. posėdyje Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis apibendrino: „Pagalios mes džiaugiamės sėkmingai nutiesę valstybei pagrindus ir parengę visa tai, kas yra būtinai reikalinga tolimesniam rūmų statymui tęsti.“

Steigiamasis Seimas turėjo didžiulį moralinį autoritetą ir buvo įtakinga politinė jėga. Jam pradėjus darbą, anksčiau valstybės valdyme dominavusi Vyriausybė prarado dalį galių. Sunkiai su konkuruojančios institucijos kontrole susitaikęs Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas pirmuosius parlamentarus pavadino 112 karalių, nenorėjusių apriboti savo galias reikšti tautos valią. Demokratiškame Steigiamajame Seime vyravo jauni žmonės ‒ du trečdaliai jo narių buvo jaunesni nei 40 metų amžiaus. Tik trečdalis parlamentarų turėjo aukštojo mokslo diplomą. Steigiamajame Seime dirbo po 15 ūkininkų ir valdininkų arba tarnautojų, 13 pedagogų, po 11 kunigų, teisininkų ir gydytojų arba vaistininkų, po septynis karius ir darbininkus, po tris rašytojus, inžinierius ir agronomus. Dauguma jų atvyko iš Suvalkijos arba Šiaurės Lietuvos, o anksčiau dalyvavusieji valstybės kūrimo darbe gyveno laikinojoje sostinėje Kaune. Daugeliui jų po savivaldos ar visuomeninės veiklos pirmąkart teko spręsti valstybės uždavinius, formuluoti teisinius ir politinius sprendimus.