Paroda „Senasis Vilnius“

Paroda veikia Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1) 2009 m. birželio 11 d. – 2010 m. vasario 15 d.
Vilniaus įkūrimo legenda pasakoja, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pastatęs pilį toje vietoje, kur jam nakvojant po medžioklės prisisapnavęs staugiantis geležinis vilkas. Vyriausiasis žynys jam išaiškinęs, jog staugiantis vilkas reiškia miestą, kurio garsas pasklisiąs po visą pasaulį. Vilniaus vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. kunigaikščio Gedimino laiškuose popiežiui ir Vakarų Europos miestams. Tuo metu Vilnius jau buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis centras, kuriame stovėjo pagrindinė valdovo pilis, kūrėsi vienuolijos, buvo statomos bažnyčios. 1387 m. Lietuva priėmė krikštą. Po krikšto Vilnius tampa vyskupijos centru – 1388 m. Vilniaus vyskupu įšventinamas pranciškonas Andrius, pastatoma mūrinė katedra.
1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teisę. Vilnius buvo pirmasis miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, gavęs miesto savivaldą pripažįstančią privilegiją. Tai buvo juridinis pagrindas formuotis miestiečių luomui ir miesto valdžios institucijoms, atsirasti vakarietiško pavyzdžio amatininkų cechams. Vilniuje kartą per metus rinkdavosi Vyriausiojo Tribunolo sesijos, į miestą atvykdavo valdovas su savo dvaru. Miestiečiams tekdavo kasmet vykdyti svečių apgyvendinimo prievolę.
XVI a. Vilniaus miesto gyvenime įvyksta daug pokyčių. Amžiaus pradžioje Vilnius įgauna dar vieną viduramžių miestui būdingą bruožą – didžiojo kunigaikščio įpareigoti miestiečiai apjuosia centrinę miesto dalį, apimančią apie 100 ha, 2,4 km ilgio mūro siena su dešimčia vartų. XVI a. Vilniuje įkuriama pirmoji spaustuvė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Apie 1522 m. Pranciškaus Skorinos spaustuvėje rusėnų kalba išspausdinama pirmoji knyga – Mažoji kelionių knygelė. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegija perorganizuojama į akademiją – Vilniuje atsiranda pirmasis universitetas Rytų Europoje. To laikotarpio Vilnius garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Greta nuo XIV a. gyvenančių katalikų ir stačiatikių XVI a. antrojoje pusėje randasi naujos krikščionių bendruomenės: evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, unitų. Mieste nuo seno telkėsi mažesnės žydų, karaimų, totorių bendruomenės, kilo jų kulto pastatai. Multikonfesinė miestiečių sudėtis atsispindi ir valdžios institucijų sandaroje: miesto tarybą sudarė 6 katalikų ir 6 stačiatikių burmistrai.
XVII a. pirmojoje pusėje Vilniuje pastatoma nemažai naujų bažnyčių ir vienuolynų, suklesti ir paplinta baroko stilius. Išpopuliarėja šv. Kazimiero kultas: 1604 m. funduojama jo titulo bažnyčia, 1636 m. į naujai prie Katedros pastatytą Šv. Kazimiero koplyčią pernešamos šventojo relikvijos. Pamažu augantis miestas XVII a. viduryje turėjo apie 25 tūkstančius gyventojų.
1655–1660 m. Vilnius pirmą kartą savo istorijoje patyrė priešų okupaciją: Maskvos kariuomenė 17 dienų siautėjo plėšdama miestą ir žudydama gyventojus. Ne lengvesnis miestui buvo ir Šiaurės karo laikotarpis, kuomet 1702–1708 m. viena kitą vis keitė okupacinės švedų ir rusų kariuomenės. Karo negandas lydėjo gaisrai ir maras. 1708–1711 m. siautęs maras nusinešė trečdalio gyventojų gyvybes. Abiejų Tautų Respublikos žlugimas XVIII a. pabaigoje užbaigė Vilniaus istorijos etapą, kuriam ir skirta paroda.
Parodoje pristatoma seniausia miesto ikonografinė medžiaga: Vilniaus akademijos spaustuvėje XVII a. spausdintose knygose esančios miesto panoramos, Vilniaus miesto vaizdai, kuriuose dažniausiai pasikartoja miesto simboliai – Trys Kryžiai ir Aukštutinė pilis. Eksponuojamos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos, kuriomis pripažįstamos Vilniaus miesto savivaldos teisės, steigiami vilniečių amatininkų cechai, tvirtinami jų statutai. Originalūs XVI–XVIII a. dokumentai, antspauduoti Vilniaus miesto antspaudais su šv. Kristoforo atvaizdu, supažindina su miesto savivaldos struktūra. Atraktyviai miesto istoriją pasakoja iki mūsų dienų išlikusi magistrato iždo skrynia, Vilniaus budeliui priklausę kalavijai, prie miesto rotušės stovėjęs gėdos stulpas, milžiniškos miesto vartų spynos, Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje veikusios Penkių Kristaus žaizdų brolijos daiktai: liturginiai indai, procesijų vėliava, didžiulis būgnas – litaurai. Rodomi nematyti Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatai – paskutiniais metais archeologų Vilniuje aptikti radiniai, naujam gyvenimui prikelti muziejaus Restauravimo centro specialistų. Tai vilniečių buitį atspindintys daiktai: keramikos dirbiniai, aprangos ir apavo detalės, miesto vandentiekio vamzdžiai.
Parodos eksponatų dauguma iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Greta rodomi Vilniaus universiteto, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekose, Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi dokumentai, Trakų istorijos muziejaus eksponatai, Vilniaus arkikatedrai bazilikai ir Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai priklausantys liturginiai daiktai.
Lietuvos nacionalinis muziejus dėkoja visoms institucijoms, suteikusioms galimybę pristatyti visuomenei Lietuvos sostinės istoriją liudijančius dokumentus.

birželio 11, 2009 | Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1