Paroda „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai“

2010 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1), atidaryta paroda „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai“.
2004 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos liaudies kultūros centro pradėtas rengti parodų ciklas, supažindinantis su senosiomis muzikavimo tradicijomis, šiemet užbaigiamas apibendrinančia paroda, kuria siekiama parodyti visą lietuviškų instrumentų įvairovę.
Parodoje pristatomi įvairūs liaudies muzikantų naudoti instrumentai, nuo muziejuose saugomų seniausių (XIX a. pab. – XX a. pr.) iki dabartinių meistrų – Jono Bugailiškio, Egidijaus Virbašiaus, Arūno Stankaus – pagamintų pavyzdžių. Eksponuojami tiek konstrukcijos požiūriu paprasčiausi instrumentai, kuriuos galėdavo pasidaryti vaikai ir piemenys, tiek didelio meistriškumo reikalaujantys muzikos prietaisai, taip pat gamykliniai egzemplioriai.
Pati didžiausia ir, pasak tyrinėtojų, archajiškiausia lietuvių liaudies instrumentų grupė – pučiamieji. Šiaurės rytų Aukštaitijoje paplitę ragai, daudytės, skudučiai ir jais atliekama muzika – sutartinės yra unikalus mūsų kultūros reiškinys. Mediniai ir rago trimitai, ožragiai, dūdmaišiai, lamzdeliai, švilpos, birbynės, švilpukai, molinukai, viliokliai, ubikai reikšmingi ne tik muzikavimo galimybėmis, bet ir aiškia paskirtimi – jie naudoti ganant gyvulius, medžiojant ar per švenčių apeigas.
Iš styginių instrumentų eksponuojama archainės formos pūslinė, dažniausiai, kaip ir basetlė, atliekanti boso funkcijas, muzikos karaliumi tituluojamas smuikas (baltiškas smuiko pavadinimas – griežynė), cimbolai, citra, Evaldo Vyčino ir Jono Bugailiškio rekonstruota ratukinė lyra – ryla (ja giedodami grieždavo elgetos), Egidijaus Virbašiaus rekonstruoti Mažosios Lietuvos kanklės-arfa ir psalteris. Taip pat pristatomas vienas iš lietuvių nacionalinės kultūros simbolių – kanklės, nuo seniausių skobtinių sutartinėms skambinti skirtų penkiastygių iki daugiastygių.
XX a. pirmosios pusės styginės muzikos liaudies ansambliuose buvo grojama ir mandolina, gitara, balalaika.
Mušamieji muzikos instrumentai – dvipusis būgnas, vienpusis būgnas, dar vadinamas kelmu, varinis būgnas, arba katilas, ir mažasis būgnelis. Šių ir ypač saviskambių instrumentų – džingulio, kleketo, terkšlės, skrabalų, žvangulių – paskirtis dažnai būdavo ne vien muzikinė. Tai žinios, kvietimo į sueigas perdavimo priemonė, advento, Užgavėnių, Velykų, vestuvių, piemenų apeigų ir ganymo darbų elementas.
XIX a. pabaigoje į Lietuvą atkeliavę dumpliniai muzikos instrumentai greitai paplito visame krašte. Pirmiausia vienos eilės rankinės armonikos, vėliau dvieilės armonikos (ir vienos, ir kitos gamintos Vokietijoje ar Austrijoje), lūpinės armonikėlės, Peterburgo armonikos, XX a. 3 dešimtmetyje – koncertinos ir bandonijos, po Antrojo pasaulinio karo – rusiškos dvieilės diatoninės armonikos tapo neatsiejama vakaronių, švenčių, pasilinksminimų dalimi, nurungdamos senesnius muzikos instrumentus. Jas itin pamėgo muzikantai, pradėjo gaminti vietiniai meistrai.
Šiandien sunku įsivaizduoti tradicinę žemaitišką kapelą be bandonijos ar koncertinos, aukštaitišką – be Peterburgo armonikos, dzūkišką ar suvalkietišką – be dvieilės armonikos.

rugsėjo 8, 2010 | Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1