Konferencija „Šimtmečio etnografija“

Lapkričio 20 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko konferencija „Šimtmečio etnografija“, kurioje kalbėta apie etninės kultūros daiktų rinkinius, archyvus, etnografus tyrinėtojus ir etnologus.

Įžanga į trejus metus vyksiantį projektą

Kokius rankdarbius Sibiro lageriuose kūrė lietuviai, neturėdami tam nei tinkamų medžiagų, nei priemonių? Kokia buvo jaunystė žmonių, gimusių 1918-aisiais? Kas atsitinka kalbai, tradicijoms, kasdieniams papročiams ir tautiškai savimonei pradėjus gyventi toli už Atlanto vandenyno? Kaip XXI amžiuje atrodo šarvojimo salės Panevėžyje?

Tai tik keli klausimai, kurie bus keliami ir į kuriuos atsakymus pateiks mokslininkai ir tyrinėtojai, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, skaitysiantis 19 pranešimų, kurių visuma atskleis šimtmečio Lietuvos etnografijos paveikslą.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė teigia, kad konferencija „Šimtmečio etnografija“ yra įžanga į trejus metus truksiantį projektą. „Matome, kad šiandieninėje Lietuvoje etnografija yra primirštama. Atsidarius sienoms visi patraukė į sociumo tyrinėjimus, bet iš akiračio dingo etnografiniai tyrinėjimai. Būtent todėl šios konferencijos metu bus siekiama apžvelgti etnografinius – ir daiktų, ir archyvų – rinkinius ir pristatyti šią sritį tyrinėjusius specialistus – etnografus ir etnologus.“

Konferencijos pranešimų įvairovė

Raseinių krašto istorijos muziejaus rinkinyje saugoma arti šimto vienetų Sibiro tremtyje, lageryje, kalėjime sukurtų rankdarbių. Kokia lietuviška tapatybė juose skleidėsi? Birutė Kulpinskaitė ir Loreta Kordušienė, pristatysiančios Raseinių krašto istorijos muziejaus rinkinių tyrimą, teigia, kad tremtyje atsidūrę lietuviai kurdami rankdarbius nestokojo nei kūrybos, nei energijos. Baltų medvilninių siūlų tremtiniai prisiardydavo iš binto ar marlės, spalvotų šilkinių – iš kaspinų, storesnių siuvinėjimui, mezgimui ar nėrimui – iš nebedėvimų drabužių.

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė remdamasi savo ir kitų tyrinėjimais apibūdins pirmąją emigrantų bangą, kuri atvyko į Ameriką prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kaip jie išsaugojo nematerialųjį paveldą – kalbą, tradicijas, papročius? Kaip keitėsi jų savimonė gyvenant kitoje šalyje? Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, ne ką mažiau įdomus yra ir kitas tyrimo objektas, dar tik laukiantis išsamesnių etnografinių tyrinėjimų,  – tai antroji emigrantų banga, kuri išvyko iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo.

1918 metais Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Žilvytis Šaknys aiškinasi, kokia tais metais buvo gimusių vaikų jaunystė: „Skyrėsi ir vienkiemiuose bei gatviniuose kaimuose ar miesteliuose gyvavę papročiai, net ir atskirų kaimų jaunimo tradicijos, kurias galima pavadinti bendruomeninio gyvenimo mokykla, rengusia jaunuolius atsakingam suaugusiojo gyvenimui. Analizuojant kaimo jaunimo tradicijas galima suvokti jame užaugusio žmogaus gyvenimą, pajusti to laikotarpio dvasią; kartu tai yra svarbu ir tiriant kasdienį gyvenimą, kalendorinius papročius, etiką, etiketą ir kitas persipinančias etninės kultūros sritis.“

Lietuvos nacionalinis muziejus saugo didžiausius šalies tradicinės liaudies kultūros realijų rinkinius, priskaičiuojama daugiau nei 70 000 eksponatų. Pranešimą skaitysianti Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė teigia, kad rinkinių komplektavimas muziejuje prasidėjo nuo 1949 metų, pradėjus organizuoti etnografines ekspedicijas daiktinei ir ikonografinei medžiagai rinkti. Tačiau šiandieną kintančios socialinės, ekonominės gyvenimo sąlygos turi įtakos muziejinės veiklos formoms ir verčia ieškoti kitokių eksponatų rinkimo formų. Pasak E. Lazauskaitės, dabar eksponatai renkami organizuojant tikslines išvykas pagal turimus adresus miestuose ir kaimuose, rengiant parodas ir leidžiant leidinius. Didelė reikšmė tenka ir bendravimui su žiniasklaida.

Planuojama, kad konferencijoje pristatyti pranešimai suguls į leidinį „Šimtmečio etnografija“, kurį išleisti ketina Lietuvos nacionalinis muziejus.

lapkričio 20, 2018 | Senasis arsenalas, muziejaus salė, Arsenalo g. 3