Kovo 8 d., trečiadienį, kviečiame į pokalbį apie Vilniuje gyvenusias ir kūrusias moteris. Renginyje bus galima išgirsti apie skirtingų tautybių, laikotarpių, profesijų moteris bei jų santykį su miestu.

Renginio programa:

12.00–12.05 Įžanginis žodis

12.05–13.15 Prof. dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas). „Vilniaus architektės“

13.20–14.30 Kamilė Pirštelytė. „(Ne)užmiršta Vilniaus kūrėja – režisierė Mykolė Krinickaitė-Astaškienė (1908–1954)“

14.30–16.00 Individualus parodos „Aš esu vilnietis“ lankymas ir pertrauka

16.00–17.10 Neringa Klumbytė. „Man Vilnius – pats gražiausias: Vilnius Vidutės Gumbytės (Rožytės) pasaulyje“ (paskaita skaitoma nuotoliu, klausytojų lauksime Istorijų namuose)

17.15–18.25 Dr. Olga Mastianica (Lietuvos istorijos institutas). „Laisvas žodis – kalėjimas: pirmosios Vilniaus žurnalistės ir dienraščių redaktorės“ (paskaita skaitoma nuotoliu, klausytojų lauksime Istorijų namuose)

Renginio vieta: Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius).

Renginys nemokamas, registracija į renginį nėra būtina.

Šis renginys yra parodos „Aš esu vilnietis“ lydimosios programos dalis. Kiti parodos lydimieji renginiai: spausti čia.

Prof. dr. Marijos Drėmaitės (Vilniaus universitetas) pranešime „Vilniaus architektės“ analizuojama aktuali moterų architekčių tema, aptariama jų profesinė veikla ir palikimas Vilniaus mieste XX amžiuje. Tai laikotarpis, kai moterys pirmą kartą pradėjo rinktis architektūros studijas ir profesiją, tačiau jų įsitvirtinimą ir pripažinimą ribojo tam tikros matomos ir viešai nematomos priežastys. Kalbant apie Vilniaus architekčių profesijos įgijimo ir profesinės veiklos aplinkybes, pristatoma mažai žinoma medžiaga ir ikonografija.

Kamilės Pirštelytės pranešimas „(Ne)užmiršta Vilniaus kūrėja – režisierė Mykolė Krinickaitė-Astaškienė (1908–1954)“ pristato laiko ir sovietmečio nepelnytai užmaršintą visuomenininkę, į pirmosios profesionalios Lietuvos teatro režisierės titulą naujai pretenduojančią Mykolę Krinickaitę-Astaškienę. Ji buvo ne tik režisierė, bet ir aktorė, dramaturgė, mokytoja, lektorė, vertėja, įvairių draugijų narė, Valstybinio lėlių teatro (1944–1949) įkūrėja. Ši totorių kilmės menininkė, gyvenusi ir kūrusi skirtingų okupacinių Vilniaus valdžių metu, buvo neatsiejama nuo Vilniaus inteligentijos, pastebima to meto teatro kritikų. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį laviruodama ant nelegalumo ir pasipriešinimo intelektualiuoju meniniu žodžiu ribos, ji svariai prisidėjo prie lietuviško teatro pagrindų kūrimo okupuotame Vilniuje ir nusipelno Vilniaus kūrėjos vardo.

Kamilė Pirštelytė – menotyrininkė, dirbanti teatro ir vizualiųjų menų srityse, 2018 metais parašiusi mokslinį tyrimą apie savo prosenelės Mykolės Krinickaitės kūrybinę biografiją.

Neringos Klumbytės pranešimas „Man Vilnius – pats gražiausias: Vilnius Vidutės Gumbytės (Rožytės) pasaulyje“ skirtas vilniečių žinomai Rožytei, t.y. Vidutei Gumbytei (1949–2021), kuri kelias dešimtis metų vaikščiojo Vilniaus gatvėse. Jos istorija buvo unikali, jos aprangos stilius ekscentriškas, jos gyvenimo būdas idiosinkratiškas. Pranešime klausiama, kodėl Vidutė tapo Vilniaus simboliu, kokia buvo jos unikalumo paslaptis ir kodėl jos vardas turėtų būti įtrauktas tarp garsiųjų vilniečių.

Dr. Neringa Klumbytė yra Majamio universiteto Antropologijos katedros profesorė, Havighursto centro Lietuvos programos direktorė, Vytauto Didžiojo universiteto bendradarbė. Jos tyrimas apie Vidutės Gumbytės pasaulį tęsėsi daugiau nei dešimt metų. Šio tyrimo tema ji yra paskelbusi straipsnį angliškai „Goddess in Disguise: Transsociality and the Aesthetics of Living“ (HAU: Journal of Ethnographic Theory, 2022).

Dr. Olga Mastianica (Lietuvos istorijos institutas) pranešime „Laisvas žodis – kalėjimas: pirmosios Vilniaus žurnalistės ir dienraščių redaktorės“ primenami pirmųjų Vilniaus žurnalisčių, rašiusių lietuvių, lenkų, žydų ir baltarusių kalbomis, biografijos ir likimai. XX a. pradžioje Vilniaus socialinis gyvenimas keitėsi: vėl pradėti leisti laikraščiai, kūrėsi visuomeninės organizacijos, atsivėrė naujos laisvalaikio praleidimo formos. Moterys stebėjo šiuos reiškinius ir procesus, kai kurios pasiryžo aprašyti miesto aktualijas ir problemas: skubėjo įsitraukti į Vilniaus dienraščių darbą, rašė korespondencijas. Jų kelias į žurnalistiką buvo ilgas ir sudėtingas. Dienraščių puslapiai dažnai tapdavo moterų profesinio, socialinio, o iš dalies politinio lygiateisiškumo kovos arena. Už laisvą žodį neretai teko „sumokėti“ – atsidurti Vilniaus Lukiškių kalėjime.