Pranešime pristatoma H. Gaidžio kolekcija Lietuvos nacionaliniame muziejuje, gauta 2020 m. pabaigoje. Trumpai aptariamas jos kompleksiškumas, kolekcijos būklė, ištirtumas bei panaudojimo galimybės šiandien ir ateityje. Trumpai apibūdinamas parodos sumanymas ir katalogo sudarymo principai.

Pranešime autorius nagrinės 2017 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje pradėtą projektą „Pasklidę po pasaulį“, kurio tikslas – rinkti ir pasakoti lietuvių kilmės karių istorijas užsienio kariuomenėse, kaupti su šia tema susijusius eksponatus. Projekto interneto svetainėje šiuo metu galima rasti informacijos apie 42 asmenis, apie trijų šalių kariuomenėse (Kanados, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų) tarnavusius lietuvius.

Pranešime supažindinama su karininkų ir kareivių atsiminimais apie jų dalyvavimą Nepriklausomybės kovose žvelgiant į karą per jausmų, per žmonių bendravimo ir požiūrio į vienas kitą prizmę. Atsiminimai apie karą ir jame sukauptą patirtį lyginami atkreipiant dėmesį tai, ką atsimena karininkai ir ką kareiviai ir kokius dalykus jie tuose atsiminimuose akcentuoja.

Pranešime pristatomi dembelio albumai: juose užfiksuoti kadrai iš dalies atskleidžia sovietų kariuomenėje tarnavusių žmonių, karinių dalinių kasdienybę, pasakoja įvairias išgyventas istorijas, parodo tarnavusiųjų išmonę juos gaminantis ir kokius prisiminimus apie armiją jie yra linkę išsaugoti. Žinoma, ne visi tokius albumus darėsi ir tai lėmė įvairios aplinkybės, bet vis dėlto šis reiškinys skatina kelti klausimą, koks vyravo požiūris į šią patirtį ir kokią vietą užima tarnavusiųjų gyvenime šiandien.

Tarpukariu Lietuvos kariuomenė buvo komplektuojama šauktinių pagrindu ir per 22 metus jos gretose tarnavo apie 270 tūkst. Lietuvos vyrų. Tai maždaug dešimtadalis to meto visuomenės, todėl kariuomenės istorijos tyrimai tam tikra prasme apima ne tik šios organizacijos, bet ir visos visuomenės gyvenseną, buitį, pokyčius ir kitus aspektus. Mirtis – vienas iš ekstremaliausių gyvenimo kraštutinumų, todėl į Lietuvos karių gyvenimą žvelgiama iš šios perspektyvos. Pranešime pristatomos mirčių Lietuvos kariuomenėje priežastys ir plačiau analizuojami kiekybiniai mirčių viename (7-ajame pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio) pulke duomenys.

Moterų dalyvavimas kariniuose veiksmuose ir tarnyba su ginklu karinėse pajėgose ilgą laiką buvo neįsivaizduojamas dalykas. Ne išimtis ir moterų, dalyvaujančių sukarintose organizacijose, veikla. 1919 m. savo veiklą pradėjusioje Lietuvos šaulių sąjungoje telkėsi ir moterys, kurios beveik dešimtmetį ieškojo galimybių prisidėti prie organizacijos tikslo įgyvendinimo. Nors svarbiausiomis moterų šaulių funkcijomis ilgainiui tapo kultūrinės veiklos organizavimas, tautinės tapatybės stiprinimas ir sanitarija, tačiau lygiagrečiai buvo keliamas klausimas dėl karinio moterų šaulių rengimo būtinybės. Pranešime analizuojamas moterų šaulių karinio rengimo tikslas, taikytos priemonės ir programos, šaulių vyrų ir šaulių moterų požiūris į šią veiklą.

Pranešimo pagrindinis tikslas yra įvertinti Lietuvos karo aviacijos pastangas siekiant parengti galimam karui būtiną lakūnų rezervą. Atsižvelgiant į tai, pranešime pateikiama informacija apie svarbiausius lakūnų rezervo rengimo sistemos elementus ir priežastis, kurios lėmė lakūnų rezervo formavimą. Apibendrinus statistinius duomenis, daromos išvados apie 1919–1940 m. parengtų rezervo lakūnų skaičių ir jų parengtumo lygį. Taip pat siekiama atskleisti Lietuvos aeroklubo ir Lietuvos šaulių sąjungos vaidmenį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje rengiant atsargos lakūnus. Kaip vienas iš atskaitos taškų vertinant rezervo lakūnų rengimo sistemą pranešime pristatoma Antrojo pasaulinio karo pradžioje paskelbtos Lietuvos kariuomenės dalinės mobilizacijos patirtis ir išmoktos pamokos.

Pranešimas skiriamas Lietuvos Respublikos karininkui, Generalinio štabo pulkininkui Kaziui Griniui. Tai buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnus, nuo 1937 m. liepos iki 1940 m. rugpjūčio ėjęs Lietuvos karo atašė pareigas Vokietijoje, o 1941 m. persikėlęs į JAV, kur nuo 1951 m. darbavosi „Amerikos balso“ radijuje. Šios įdomios asmenybės biografija iki šiol nėra sulaukusi platesnių tyrinėjimų, tyrėjai yra paskelbę tik vieną kitą jo tarnybos metu rengtą dokumentą. Gen. št. plk. Kazio Griniaus biografija yra labai spalvinga ir verta išskirtinio dėmesio, tad bent keliais prisilietimais prie pirminių šaltinių mėginsime kiek plačiau atskleisti jo asmenybės bruožus ir nuveiktus darbus.

Pranešime pristatoma chemiko, visuomenininko ir pasipriešinimo sovietų bei nacių okupacijoms dalyvio Adolfo Damušio (1908–2003) militarinė patirtis. Daugiausia dėmesio skiriama galimybei opozicinių jėgų atstovams karinę karjerą plėtoti tautininkų valdymo metais. Pažintį su Lietuvos kariuomene A. Damušis pradėjo dar Vasario 16-osios Lietuvoje, užsitarnaudamas jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Deja, dėl priklausymo opozicinei ateitininkų organizacijai tautininkų valdžia neleido jam tęsti karinio ugdymosi karo mokykloje. Pranešime bus paliestas ir A. Damušio dalyvavimas 1941 m. Birželio sukilime (jis buvo vienas iš Kauno štabo vadų).

Lietuvos kariuomenės karininkai visuomet buvo užsienio šalių saugumo tarnybas dominantis objektas, ypač tai atsiskleidė po 1940 m. įvykių Lietuvoje. Kraštą užėmusios Sovietų Sąjungos saugumo struktūros ne tik masiškai represavo lietuvių karininkijos atstovus, bet ir verbavo juos slaptam darbui siekiant nuslopinti antisovietinį pasipriešinimą ir dezorganizuoti lietuvių emigrantų veiklą užsienyje. Dėl kitų priežasčių ir kitomis aplinkybėmis buvę Lietuvos karininkai bendradarbiavo su Vakarų valstybių specialiosiomis tarnybomis, kuomet abi puses vienijo bendros antisovietinės nuostatos. Lyginant minimus bendradarbiavimo atvejus aiškiai atsiskleidžia takoskyra tarp prievartos ir savanoriškumo. Pranešimo tikslas – nagrinėjant atskirus bendradarbiavimo atvejus, prieiti prie bendresnių išvadų.