Po Pirmojo pasaulinio karo paplitęs Europoje, o šešto dešimtmečio antroje pusėje ir sovietų Lietuvą pasiekęs kolorado vabalas ilgainiui užvaldė ne tik bulvių laukus, bet ir jų augintojų vaizduotes. Asociatyvūs vaizdiniai, tokie kaip kolektyvinės paieškos ar spirito buteliukai, bei mįslingos teorijos, kokiais būdais vabalas atkako į šalį, tebegyvuoja mūsuose, kad ir priblėsę, iki šių dienų. Kada radosi kenkėją apipynę mitai, kodėl jis įgavo papildomų reikšmių? Kaip jis buvo pasitiktas sovietų Lietuvoje, kokie mechanizmai turėjo užtikrinti sovietų deklaruotą planinės kovos pranašumą? O kaipgi šioji kova atrodė praktikoje?

Istorinį artefaktą pristatys LNM muziejininkas Dovydas Pakinkevičius.

Artefaktas: Degtukų dėžutė su kolorado vabalu.

Sovietinės okupacijos metais autoritarinis kraštovaizdis formavosi kaip radikalių fizinės erdvės pokyčių, jų apriboto patyrimo ir kontroliuojamos reprezentacijos erdvė. Antšvenčių kaime Jurbarko rajone gyvenusios ir kūrusios miniatiūrų autorės Lidos Meškaitytės (1926–1993) kūryba yra unikalus šios erdvės liudijimas. Iš Klaipėdos krašto kilusios neįgalios savamokslės dailininkės biografija ir jos kaimo peizažai gana greitai sulaukė to meto valdžios pripažinimo. Visgi toks dėmesys turėjo savo kainą – dar ir šiandien menininkės asmenybė ir jos kūrybinis palikimas neretai vertinami neproblemiškai, paraštėse paliekant tiek gyvenamojo laikotarpio, tiek tuo metu vykusių aplinkos pokyčių prieštaringumą. Lidijos Meškaitytės atvejis yra svarbus ne tik iš menotyrinės perspektyvos, bet ir kaip naujo žvilgsnio į autoritarinį kraštovaizdį pavyzdys.

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Neringa Andriuškevičiūtė.

Artefaktas: Lekiai – „žirgeliai“. Šilutės r., Vorusnės k., Piešė J. Masalskas, 1956 m. Brėžinys, tušas.

XIX a. viduryje prasidėję ežerų gyvenviečių tyrimai Šveicarijoje sukėlė vadinamąją „ežerų gyvenviečių karštligę“ visoje Europoje. Nuo XX a. pradžios tokių išskirtinių gyvenviečių buvo bandoma ieškoti, nors su didžiule abejone, ir mūsų kraštuose, Baltijos jūros regione. Šios pastangos buvo įvertintos aptikus ir ėmus nuodugniai tyrinėti vėlyvojo bronzos amžiaus Luokesų ežero Molėtų rajone gyvenvietę. Archeologinių tyrimų duomenys atkuria 2500 metų senumo pasakojimą apie ežerų pakrantėse ar seklumose kadaise įsikūrusių ir gyvenusių žmonių buitį ir ūkį, o po vandeniu surasti unikalūs organiniai radiniai iliustruoja kasdienio gyvenimo priešistorėje aspektus. Kodėl priešistorinės bendruomenės rinkosi apsigyventi ežerų pakrantėse ar seklumose? Kokius trobesius jie statė ir ar tikrai gyveno virš vandens? Ar tokius gyvenamosios vietos pasirinkimus galima vadinti neįprastais?

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Lijana Muradian.

Artefaktas: Tinklas žvejybai iš Luokesų I ežero gyvenvietės, Molėtų r. sav. 2010 m. archeologiniai tyrimai, vad. E. Pranckėnaitė (GRD 112717:21).

Paskaita vyks Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius).

Tarpukariu tarp Lietuvos ir Lenkijos įsitvirtinusi demarkacinė linija perskyrė iš esmės vientisą kultūrinę-socialinę-ekonominę erdvę – to pasekmes tiesiogiai pajuto, visų pirma, vietos gyventojai. Valstybėms konfliktuojant dėl Vilniaus ir nepalaikant oficialių santykių, linijos perėjimo galimybės buvo itin suvaržytos. Linija atskyrė gimines, padalijo ištisus kaimus, nutraukė tradicinius susisiekimo kelius ir maršrutus. Kai kurių naujojo pasienio gyventojų artimieji, lig tol lankyta bažnyčia ar šeimos kapai – nors išlikdami geografiškai arti ar netgi visai šalia – atsidūrė priešiškoje valstybėje, į kurią patekti buvo keblu… Linija padalijo ir daugelį privačių ūkių, absurdiškai komplikuodama vietos valstiečių kasdienybę. Bet pereiti „rubežių“ magėjo! Riba tarp valstybių ėjo labai įvairiu kraštovaizdžiu – ir laukais, ir pelkėmis, ir miškais, ir upėmis, ir ežerais. Vietos aplinkos specifika sudarė sąlygas virtinei skirtingų nutikimų ir procesų. Paskaitoje kalbėsime apie tarpukario Lietuvos pasienio su Lenkija ypatybes, šiame areale gyvenusių ir dirbusių žmonių prisitaikymą ir santykį su jų aplinka ypatingomis – pasienio konflikto – sąlygomis.

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Živilė Paipulaitė.

Artefaktas: Staltiesė paveldėta iš senelės, mirusios 1903 m., nėriniai nerti Mortos Antanaitytės 1901 m., gyv. Orelių k. Linas, medvilnė, nėrimas vąšeliu.

Jau penktą dešimtmetį vykdomų Kernavės archeologinių tyrimų rezultatai leidžia susidaryti gana patikimą legendinės Lietuvos sostinės vaizdinį. Čia susikūrė vienas pirmųjų valstybės galios centrų, čia rezidavo kariaunos saugomi kunigaikščiai, čia gimė viena ankstyviausių miestietiškų bendruomenių etninėje Lietuvoje. Ilgus metus kasinėtas viduramžių miestas ir piliakalnių gynybinė sistema neleidžia abejoti šiais teiginiais. Tačiau ką apie XIII–XIV a. Kernavę ir jos gyventojus byloja to meto kapai? Kokiai socialinei kategorijai atstovavo palaidotieji, kokia kalba jie kalbėjo ir kokiems dievams meldėsi? Kur ilsisi Kernavės kunigaikščiai ir juos gynę kariai? Ar šiandien galime tikėtis vienareikšmiškų atsakymų į šiuos klausimus? Visa tai pabandysime išsiaiškinti, pasitelkdami pastaraisiais metais tyrinėtų Kernavės kapinynų duomenis.

Istorinį artefaktą pristatys LNM Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Artefaktas: Verkių kapinyno Vilniuje moters kapo įkapių komplektas, XIV a. Rastas 2008 m. archeologinių tyrimų metu Vilniuje, Verkių kapinyne (tyr. vad. Robertas Žukovskis).

XVI–XVII a. pirmoje pusėje kaimiškos dvarų sodybos buvo pagrindinė kilmingųjų gyvenamoji aplinka. Tačiau mediniai to laiko dvarai jau seniai nunykę, apie juos byloja tik rašytiniai šaltiniai. Iš jų sužinome, kad dvarų sodybos buvo skirtingos, nes priklausė nuo bajoro turtinės padėties ir dvaro reikšmės. Taigi kokia buvo dvarų sodybų struktūra, kokie pastatai jose stovėjo ir kas buvo jų viduje?

Istorinį artefaktą pristatys LNM muziejininkė Karolina Bukovskytė.

Artefaktas: Nežinomo dailininko paveikslas, Elena Römerienė (apie 1660–1715).

Nurimę Antrojo pasaulinio karo mūšiai netapo karo pabaiga visiems jo „dalyviams“. Savo karą ir toliau kariavo Lietuvos laukuose likę „tylieji kareiviai“ – prieštankinės minos ir kitokie nesprogę šaudmenys. Šiai problemai spręsti sovietų valdžia pasitelkė ir civilius Lietuvos gyventojus. Paskaitoje kalbama apie sukarintų organizacijų išminuotojų veiklą, Lietuvos komunistų partijos ir civilinės valdžios organų įsitraukimą bei civilinės ir karinės valdžios bendradarbiavimą.

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkas Tadas Šėma.

Artefaktas: Sovietinė prieštankinė mina, naudota II pasaulinio karo metais (1941–1945).

XVI a. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje įgyvendinta Valakų reforma pertvarkė ikivalakinio kraštovaizdžio elementus – žemėvaldos, žemėnaudos ir užstatymo struktūras, suformavo naują kraštovaizdį bei nulėmė naujų kraštovaizdžio elementų atsiradimą. Kaimai įgavo naują planinę bei erdvinę užstatymo struktūrą. Pakeitus senąsias ūkininkavimo formas naujomis, kraštovaizdyje ėmė dominuoti taisyklingi žemėnaudos elementai. Įvykdyti kraštovaizdžio pokyčiai šių dienų kraštovaizdyje gali būti atpažįstami kaip paveldo objektai. Kaip keitėsi kaimo kraštovaizdis? Kokius šių dienų kraštovaizdžio elementus galime vadinti Valakų reformos paveldu?

Istorinį artefaktą pristatys LNM muziejininkė Solveiga Šlapikienė.

Artefaktas: Didžiasalio gatvinio kaimo planas, kuriame pavaizduota 19 a. pab. pastatų, sodybų kitimo dinamika. Planą sudarė M. Purvinas 1984 m.

Užmarštis dažniausiai suvokiama kaip atminties stoka, negalėjimas atsiminti. Kai kalbame apie santykį su miestais, jų supratimą ar miestietišką savimonę šiuolaikinėje Lietuvoje, užmarštis yra tokia veikiau tyčinė, tik lėtinė, tyliai išstumianti dvasios būsena. Lietuvos miestus nuo Vilniaus iki Klaipėdos, nuo Zarasų iki Druskininkų atsimename kaip išskirtinai Lietuvos, lietuviškus. Smalininkams tokiame išstumiančiame pasisavinime tenka ypatinga vieta: jie užmirštami ir kaip ne lietuviškas, ir kaip ne Lietuvos, o žydų, vokiečių, vokietakalbių lietuvninkų miestas, atsiradęs ir klestėjęs Prūsijos karalystėje ir Vokietijos imperijoje, kažkiek dar ir Klaipėdos krašte. Išlikę vietos iškilios kūrėjos Lidijos Meškaitytės (kuriai Lietuva net dedikuos 2027 atmintinus metus) egodokumentai, buvusių šmaleninkiškių literatūriniai pasakojimai leidžia atkurti tą mums nebematomą, nenorimą matyti daugiakalbį, kitakultūrį vaizduotės miestą, mikropasaulį, kraštovaizdį.

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Diana Streikuvienė.

Artefaktas: Religinis abrozdas. Gott ist die Liebe. Vokietijos imperija. Apie 1900 m. Popierius, celiuloidas, tekstilės pluoštas, siūlai, siuvinėjimas, klijavimas, 40 x 29,5 cm. Kilmė: gauta iš Šilalės rajono kraštotyrininko Klemenso Lovčiko.

Ankstyvais naujaisiais laikais tiems, kuriems kišenė leido, gydytojai rekomenduodavo vykti sveikatintis į karštųjų vandenų kurortus, kurių bene populiariausi buvo Italijoje. Lankėsi ten ir ne vienas LDK didikas. Žinoma, jog evangelikas reformatas Kristupas Radvila Perkūnas savo sūnų net perspėjo, kad nevyktų į Italiją dėl neva klaidingo Romos katalikų tikėjimo, nebent būtų nusilpusi sveikata. O kokie buvo to meto sveikatingumo kurortai? Kokias procedūras atvykusiems pacientams taikydavo italai ir ar dažnai jos pasiteisindavo? Kokį įspūdį didikams ši gydanti aplinka palikdavo?

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Milda Kvizikevičiūtė.

Artefaktas: Sebastian Münster, Cosmographey, Basel, 1588. Leukerbado karštųjų versmių kurorto, veikiančio iki šių dienų aprašymas ir iliustracija.

Prieš 3000 metų kai kurios bendruomenės Lietuvoje ėmė drastiškai keisti savo gyvenamąją aplinką dėl savo, artimųjų ir sukaupto turto saugumo bei išlikimo. Iki šių laikų išlikusi ir kraštovaizdyje akivaizdžiai išsiskirianti gyventojų elgsena davė pradžią piliakalnių tradicijai, egzistavusiai dar bent pustrečio tūkstančio metų. Ilgą laiką mokslininkai koncentravosi į vėlyviausią šios tradicijos etapą, atspindintį LDK valstybingumo gynybos laikus, todėl pradžia liko nepakankamai pažinta. Pastaraisiais metais suaktyvėjus ankstyviausių piliakalnių tyrimams, atsirado proga grįžti prie svarbių klausimų apie šį priešistorės etapą. Kas privertė Lietuvos gyventojus paskirti adekvačius darbo jėgos resursus ne tik ūkinės veiklos plėtrai, bet ir pirmųjų fortifikacijų kūrimui? Kokios ankstyviausios gynybinės sistemos plėtotos Baltijos šalyse? Kas lėmė jų pobūdį ir kaip buvo panaudojama aplinka, užsitikrinant pranašesnes pozicijas galimuose konfliktuose?

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Lijana Muradian.

Artefaktas: Sudedamos, molinės formos dalys, skirtos bronziniam kirviui lieti. Rastos 1978 m. archeologinių tyrimų metu Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) (vad. R. Volkaitė-Kulikauskienė).

Tyrimas finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos, sutarties nr. 2024-09-09 S-ST-24-86.

„Visi geidžia turėti savo būstą. Ir ne bet kokį, o tvirtesnį, naudingesnį, gražesnį negu kaimyno. Buvome įpratę laukti eilėj, kol valstybė „duos“. Bet valstybė negali duoti, kai nepaima iš žmonių. Tad gal nelaukti, o patiems statyti?“ (Naujakurio patarėjas, nr. 1, 1989). 1987–1988 m. buvo panaikinti keletą dešimtmečių galioję griežti individualios statybos suvaržymai. Nuosavas namas vėl galėjo būti statomas miestuose, jo dydžio neberibojo gyvenamojo ploto normos. Tai buvo galimybė lietuviams įgyvendinti seną svajonę. Atrodo, kad namą troško pasistatyti visi – per pirmuosius metus po ribojimų panaikinimo vien Vilniuje prašymą statytis namą pateikė 8000 gyventojų (Statyba ir architektūra, 1988, nr. 4, p. 8). Taip prasidėjo statybų bumas, iš esmės transformavęs didžiųjų Lietuvos miestų pakraščių kraštovaizdį ir pripildęs jį namais, tapusiais laisvės, individualumo, svajonės ir statuso manifestacijomis. Neretai šio laikotarpio gyvenamoji architektūra pašiepiama kaip neracionali, primityvi, todėl nevertinga. Visgi įdomu panagrinėti, kokius namus ir kaip statėsi žmonės? Kas formavo jų svajones, kas buvo jų įkvėpimo šaltinis? Galiausiai, ar „kolūkinio baroko“ epocha sukūrė kažką vertingo, ne tik juokingo?

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Virginija Semėnaitė.

Artefaktas: Savadarbė bulvių tarkavimo mašina.

Heraldikos vizualinė kalba ir menamas snobizmas neretai uždaro ją viduramžių istorijos lauke ir paverčia svetimą modernybei. Jos atspindėta žmogaus socialinė, kultūrinė ir neretai politinė tikrovė, simboliais išreiškiamas žmogaus santykis su jį supančia aplinka lieka neperskaityti ir nesuprasti. Nepaisant to, vaizdo kultūra yra stipriai išreikštas dabarties visuomenės bruožas. Kiek heraldikos vaizdų arsenalas ir vizualinė jos raiška gali papildyti istorijos ir visuomenės supratimą? Kas Lietuvos heraldikoje laimi šioje prancūzų viduramžių istoriko Michel Pastoureau įvardytoje gamtos ir kultūros istorijos dvikovoje?

Istorinį artefaktą pristatys LNM vyresn. muziejininkė Eglė Zaveckienė.

Artefaktas: XVI a. vidurio koklis su herbu Trąby (trys besisukantys medžiokliniai ragai).