Blaivybės brolijų medaliukai sudaro savitą religinio pobūdžio medaliukų grupę, kuri, be savo tradicinės funkcijos – saugoti žmogų nuo įvairių nelaimių ir ligų, turėjo ir politinį-patriotinį pobūdį, grindžiamą blaivybės sąjūdžio propaguotomis idėjomis.

Aktyviausias blaivybės sąjūdžio ir tautinio atgimimo veikėjas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (vyskupavęs 1850–1875 m.) blaivybę pradėjo skelbti 1858 m., ragino steigti blaivybės brolijas, parengė blaivybės brolijų įstatus. Blaivybės sąjūdžio reikalingumą XIX a. viduryje lėmė tai, kad tuomet viena didžiausių valstiečių, dvarininkų, valdininkų, taip pat ir daugelio kunigų nelaimių buvo girtavimas, kuris, vyskupo Valančiaus supratimu, buvo socialinės, dvasinės visos visuomenės, o ypač valstiečių, pažangos kliūtis. Šios brolijos nariai nešiojo blaivybės medaliukus, kuriuos stojančiajam į broliją dovanodavo klebonas arba pats vyskupas, kuris prieš užkabindamas medaliuką ant kaklo duodavo jį pabučiuoti, o užkabinęs palaimindavo. Valančius rūpinosi ir finansavo pirmąją medaliukų laidą, kaldintą 1858 m., ši data matoma visuose blaivybės medaliukuose. Jie gaminti XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje. Žemaičių blaivybės sąjūdis kartu buvo ir tautinis pasipriešinimas caro politikai bei katalikybės pasipriešinimas Stačiatikių bažnyčios įtakai, išreikštas pasyvia forma – medaliukų nešiojimu. Juos nešiojo blaivybės brolijų nariai – dažniausiai tai buvo lietuviškai kalbanti valstietija, kuri siekė organizuotis, aktyviai, sąmoningai ir savarankiškai dalyvauti religiniame bei kultūriniame gyvenime.