Ukrainos restauratorių stažuotės pas kolegas Lietuvoje – prasminga parama užpultai šaliai. Solidarumas, bendrystė, atsakomybė už kultūros paveldą sieja tautas net karo metu: Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Restauravimo centras priėmė ukrainiečių restauratorius, kurie dirbo kartu su Lietuvos specialistais, gilino žinias apie kultūros paveldo išsaugojimą, dalijosi patirtimi ir stiprino profesinius ryšius.

2024 metų birželį Vilniuje UNESCO su tarptautiniais partneriais įsipareigojo įgyvendinti Ukrainos kultūros sektoriaus atkūrimo planą, sudarytą iš 6 prioritetinių sričių. Viena jų – restauravimas: prevencinės ir skubios priemonės, rekonstrukcija ir kultūros paveldo atkūrimas. LR Vyriausybė paskelbė stažuočių programą „Ukrainos kultūros įstaigų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas Lietuvoje“. Karą patiriančios šalies specialistai pradėjo stažuotes Lietuvos muziejuose, bibliotekose, Kino centre.

„Tai labai prasminga programa, būtų svarbu ją tęsti, – tikina LNM Restauravimo centro vadovė Eglė Odinienė, keramikos restauratorė. – Ji veikia kitaip nei mums įprastos Ukrainai teikiamos paramos formos – iškelia profesionalaus specialisto darbą: ukrainiečiai galėjo bent trumpai atsitraukti nuo neramios kasdienybės ir savaitę padirbėti kaip savos srities ekspertai, pailsėti nuo nuolatinės įtampos. Pirmi žodžiai, kuriuos ištarė atvažiavę, buvo tokie: „Koks ramus jūsų dangus!“ Tai iš tiesų labai jautru.“

Išaušus dienai X

E. Odinienė LRT.lt atskleidė, kad 2025 metais jos vadovaujama įstaiga priėmė 7 ukrainiečių restauratorius iš dviejų Ukrainos nacionalinių įstaigų: pavasarį lankėsi 6 Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus specialistai, rudenį – restauratorė Irina Rosenberg iš Ukrainos mokslų akademijos Archeologijos instituto.

Pasak Restauravimo centro vadovės, išvažiuoti iš Ukrainos jiems nebuvo paprasta. Moterims gal kiek lengviau, o vyrai privalo rašyti pasižadėjimą grįžti. Dėl to tenykščių muziejų vadovams teko įveikti nemažai suvaržymų.

Svečiai, anot E. Odinienės, stažavosi beveik visose restauravimo srityse – keramikos, metalo, archeologinių radinių, tekstilės, tapybos, dokumentų. Rūpimais klausimais konsultavosi su tyrimų laboratorijos specialistais.

„Atvyko gerai žinodami savo tikslus. Atsivežė jiems aktualios medžiagos, tai, ką tėvynėje buvo numatę restauruoti artimiausiu metu. Kartu ieškojome sprendimų. Buvome jiems labai naudingi“, – tikina Restauravimo centro vadovė.

Pavyzdžiui, ukrainiečiams problema per karą įsigyti pakavimo, tekstilės plovimo medžiagų. Lietuviai padėjo kolegoms atrasti būdų, kaip lengviau jų gauti ir parsivežti namo. Bendradarbiavimas nenutrūksta ir dabar, specialistai konsultuojasi per atstumą.

Ukrainiečių, kasdien savo miestuose patiriančių oro atakas, ekspertiniai patarimai taip pat buvo labai naudingi LNM Restauravimo centro darbuotojams. Tarkime, kaip tikslingai vykdyti eksponatų prevenciją atėjus dienai X. Anot jų, svarbiausia turėti vertybių evakuacijos planą, apsibrėžti prioritetus, eksponatus laikyti supakuotus, paruoštus transportavimui ir slėpimui.

Lenktynės su laiku

Pasak LNM Restauravimo centro Tyrimų skyriaus vedėjos Renatos Prielgauskienės, kolegos iš Ukrainos susiduria su nepakankamu finansavimu, trūksta jiems ir chemikų technologų, kurie ištiria, kokios medžiagos panaudotos eksponate. Tokia informacija būtina renkantis teisingą restauravimo metodiką.

Ukrainiečiai negalėjo atsigabenti savo restauruotinų eksponatų, jie nėra įgalioti transportuoti savo šalies muziejinių vertybių. Todėl per stažuotę dirbo su lietuviškais analogais, mokėsi jiems mažiau žinomų procesų, išmėgino lietuvių naudojamas medžiagas ir restauravimo būdus. Grįžę, dabar žinias pritaiko praktiškai, su originaliais eksponatais.

„Įprastai per stažuotę atsivežami probleminiai eksponatai, tada pradedame tiesioginius tyrimus. Karo sąlygomis tokios galimybės nėra“, – pabrėžia R. Prielgauskienė. Vietoj to kolegos iš Ukrainos atsivežė smulkių mėginių, mažyčių fragmentų: restauruojamos bažnytinės vėliavos siūlelių, metalizuotų siūlų, 15 stačiatikių kryžiaus trupinėlių ir pan.

Anot laboratorijos vedėjos, tokios stažuotės rengiamos ne šiaip sau, tai – būtinybė: „Vyksta lenktynės su laiku, kai kuriuos eksponatus reikia restauruoti nedelsiant. Karo situacijoje tai padaryti kur kas sunkiau. Todėl uždelsus kyla pavojus muziejinę vertybę prarasti visiems laikams.“

„Pati dėl jų džiaugiausi“

LNM Restauravimo centro Archeologinių metalo dirbinių restauravimo skyriaus restauratorė Viktorija Grigienė bendradarbiavo su dviem ukrainiečių specialistais – Jurijumi Butu ir Olha Voronova. Didžiausią įspūdį jai padarė tai, kad ukrainiečiai iki tol niekada netaikė chloridų šalinimo iš metalo radinių metodo.

„Mums tai vienas pagrindinių procesų konservuojant metalo radinius! Aktyvūs chloridai ardo metalą iš vidaus. Jų nepašalinus korozijos židiniai išlieka. Šiuo požiūriu itin jautri geležis“, – dalijasi žiniomis restauratorė.

Didelį įspūdį šis „atradimas“ padarė ir svečiams. Ypač, kai sužinojo, kad tinkamai paruoštas metalas nekoroduoja ir 10 metų. „Nepaprastai susidomėjo ir susižavėjo šiuo procesu. Išvažiuodami buvo užsidegę pirkti visą būtiną įrangą, chemines medžiagas, priemones, kad tik galėtų taikyti mūsų metodą. Pati dėl jų džiaugiausi“, – priduria V. Grigienė.

LNM Restauravimo centro Keramikos ir metalo dirbinių restauravimo skyriaus restauratorė Rasa Nazarovaitė pavasarį dirbo su Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus keramikos restauratore, dėstytoja dr. Natalja Revenok, rudenį – su Irina Rosenberg. Abi specialistės domėjosi porceliano ir stiklo atkūrimu. Pasak R. Nazarovaitės, porceliano restauravimui Ukrainoje naudojamos truputį kitokios medžiagos. Taip pat I. Rosenberg padarė įspūdį ekskursija į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą, kur restauruojamas unikalus, įspūdingas ir sudėtingas Venecijos stiklo sietynas.

Šaltinis: LRT.lt portalas, Mindaugas Klusas