Verbų sekmadienis Marijos Znamerovskos-Priuferovos nuotraukose

 
 

Šiais metais Verbų sekmadienio rytas išauš neįprastas – ramus, be šurmulio ir be spalvingų verbų „žydėjimo“. Neįprasta bus ir Didžioji savaitė – laukimo ir tikėjimo stebuklu laikas. Kviečiame lankytojus virtualiai pakeliauti po Vilniaus Senamiesčio gatveles, kiemus ir aikštes, pažvelgti iš arčiau į tai, kaip gyveno žmonės prieš devyniasdešimt metų, ir pamatyti, kokios tradicijos išliko, o kas yra pasikeitę mūsų dienomis.

Ši virtuali paroda supažindina su Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomomis etnologijos profesorės, muziejininkės Marijos Znamerovskos-Priuferovos (Maria Znamierowska-Prüfferowa, 1898–1990) nuotraukomis, kuriose įamžinti Verbų sekmadienio vaizdai tarpukario Vilniuje: 1929-ieji metai – Pilies ir Šv. Jono gatvių sankirta prie Šv. Jonų bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios kiemas; 1930–1932-ieji metai – Vilniaus katedros aikštė.

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienį krikščionys prisimena Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kai džiūgaudami žmonės jį sveikino ir kaip pagarbos ženklą ant kelio klojo palmių šakas. Simboliškai atkartojant šią akimirką, bažnyčiose kasmet šventinamos palmių šakos arba vietinių augalų puokštės – verbos.

Tradicinė verba Lietuvoje rišama iš kadagio ir anksti susprogstančių žilvičio, gluosnio, karklo, beržo šakelių; kartais papuošiama spalvoto popieriaus gėlių žiedais, perrišama spalvotu siūlu. Liaudies tradicijoje verbai priskiriamos magiškos galios pašalinti visokį blogį. Iki šiol išlikęs paprotys sugrįžus iš bažnyčios pašventinta verba „nuplakti“ namiškius – taip primenant apie artėjančias Velykas ir linkint būti sveikiems visus metus.

Vilnius didžiuojasi išskirtinėmis, tik jo kraštui būdingomis verbomis, kurios ir vadinamos Vilniaus verbomis. Iš džiovintų, dažytų ar natūralių spalvotų augalų, žirginių, kankorėžių, žilvičio šakelių, spalvoto popieriaus surištais margaspalviais raštais jos prilygsta meno kūriniams. Tokia ir buvo pirminė Vilniaus verbų paskirtis. Manoma, kad pirmiausia jas kaip puošmenas Vilniaus amatininkai nešdavo savo cechų procesijose; tik gerokai vėliau jos imtos šventinti bažnyčiose taip pat, kaip ir tradicinės verbos iš gyvų augalų šakelių.

Norėdami neįprastą šiais metais švenčių laukimo laikotarpį padaryti įdomesnį, kviečiame savo lankytojus pakeliauti po tarpukario Vilnių ir pasidžiaugti Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomomis nuotraukomis su Verbų sekmadienio vaizdais: 1929-ieji metai – Pilies ir Šv. Jono gatvių sankirta prie Šv. Jonų bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios kiemas; 1930–1932-ieji metai – Vilniaus katedros aikštė.

Šias akimirkas užfiksavo etnologijos profesorė, muziejininkė Marija Znamerovska-Priuferova (Maria Znamierowska-Prüfferowa, 1898–1990). Ji studijavo etnologiją ir etnografiją Vilniaus Stepono Batoro universitete, kurį laiką dirbo šio universiteto Etnografijos muziejuje, tyrinėjo kaimo žmonių gyvenseną. Jai labai rūpėjo ir Vilniaus žmonės bei jų dvasinė kultūra. Marija Znamerovska-Priuferova su didžiausiu užsidegimu fotografavo Vilniaus švenčių, mugių, turgų vaizdus. Gerokai vėliau, jau gyvendama Torunėje (Lenkija), kai kuriuos papročius ar jų fragmentus užrašė prisiminimų knygoje Vilnius, miestas arčiausiai širdies, kuri 2009 metais išleista ir lietuvių kalba (Maria Znamierowska-Prüfferowa, Vilnius, miestas arčiausiai širdies, Vilnius: Alma littera, 2009).

Parengė LNM Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Laima Lapėnaitė.

balandžio 5, 2020

Home buttonAtgal